Maniau, kad man pasisekė. Maniau, kad mano gyvenimas bus geras. Deja, vieną dieną viltys apie šviesią ateitį sudužo į šipulius.
Taigi, šį rugsėjį įstojau į universitetą. Užsidėjau varnelę. Atėjo metas galvoti, koks bus kitas žingsnis – jo baigimas? Ne, pagalvojau, geriau pirma rasiu darbą, kad turėčiau truputį santaupų. Ir tada man tarsi per galvą kas trenkė.
Gerai, tarkim, baigiu universitetą. Man 23-eji metai. Jau 23-eji metai, o neturiu nė cento, nes už „studentiškus“ darbus moka grašius, už kuriuos gali nebent pavalgyti, susimokėti už transportą, gal įsigyti drabužį kitą.
Taigi, 23-ejų metų vis dar esu tėvų išlaikytinis. Randu darbą. Aš rimtai domėjausi, klausinėjau vyresnių draugų, dėstytojų – realus atlyginimas yra minimumas. Prieš jį realu turėti laikotarpį, kada tau išvis nemokės nei cento. Bus „praktika“. Bet gerai, sakykime, 380 eurų.
Gerai, aš sutinku gyventi prastame rajone. Nuomos kaina 200 eurų. Absoliuti dauguma baigusių studijas nuomojasi, taigi absoliučiai daugumai lieka 180 eurų. 100-150 eurų skiriama mokesčiams, lieka 30-80 eurų maistui. Mano kelnių dydis svyruoja tarp XS ir S, tad turbūt nesu rajus, bet mažiau 100 Eur mėnesiui neužtenka... Ir ne, aš neperku jokių kavų išsinešimui, nesilankau kavinėse.
Taigi aš baigiu mokslus, išeinu į suaugusiųjų gyvenimą ir gaunu atlyginimą, kurio neužtenka net maistui. Aš jau nekalbu apie transportą (iš kur gauti kad ir tuos 5 eurus studentiškam bilietui?Pavogti? Prašyti išmaldos?), internetą (kasdien pėsčiomis eiti nuo Naujosios Vilnios iki Senamiesčio, kad atsisėsčiau stotelėje ir ieškočiau papildomo darbo pasijungęs nemokamą WI-FI?), galų gale muilą, šampūną, tušinuką? Sąskaitos pasipildymą?
Kažkoks košmaras... Na gerai... Tarkim, gaunu 450 eurų „į rankas“. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad šalčiausią žiemos mėnesį galiu būt ramus, kad bus sumokėta nuoma, dėkui Dievui, iš čiaupo bėgs vanduo, veikia šildymas, tikrai esu sotus ir pavalgęs. Tebūnie, imu gyventi pusbadžiu, kaip koks Afrikos vaikas, išmaldauju šeimininko, kad sumažintų vienam mėnesiui nuomą keliais eurais, prausiuosi kartą į dvi savaites, ir sutaupau mėnesio bilietėliui, kad galėčiau nuvažiuoti į darbą... Bet kaip pasipildyti telefono sąskaitą? Nusipirkti bent sauso šampūno, kuriam nereikia vandens? Parduoti inkstą? Siūlyti intymias paslaugas? Vogti, žudyti? Ką daryti?!
Gerai, sakykime, gaunu 500 „į rankas“... Už papildomus 50 nusiperku tų šampūnų, muilų, sąskaitų, indų ploviklio, pradedu prautis bent dukart į savaitę, įsivedu internetą...
Taigi, apibendrinkime: kad turėčiau kur gyventi, t.y. vieno kambario bute prastame rajone, kad jis būtų su patogumais, šildymu, vandeniu ir kita; kad turėčiau, ko valgyti; kad turėčiau internetą ir keletą papildomų patogumėlių, tokių kaip muilas ir t.t., man reikia 500 eurų „į rankas“. Tiesa, niekada neįsigysiu nuosavo būsto, niekada neįsigysiu mašinos, niekada net neišsilaikysiu teisių, niekada nepamatysiu užsienio, niekada nenueisiu nei į teatrą, nei į kiną, nei į galeriją; net pusaklis būdamas neišgalėsiu įsigyti akinių, net pajuodusiais dantimis negalėsiu jų susitaisyti, o tam, kad nusipirkčiau batus, turėsiu rinktis, atsisakyti maisto ar inksto, bet... Bet 500 Eur jau būtų šis tas...
Tačiau gauti pirmus kelerius metus tokį atlyginimą misija yra neįmanoma... O gal ir išvis neįmanoma, kai pažiūri į darbo skelbimus...
Tiesą sakant, pajutau visišką depresiją. Nejaugi mano dalia – būti tėvų išlaikytiniu? Ar mauti į užsienį, į fabriką? Gal kas galėtų papasakoti, ar mano amžiaus žmogus turi kokių garantijų? Nes, jei atvirai, dabar toks jausmas, kad arba melžk tėvus, arba sulįsk gyvas žemėn... Jau būdamas 19-ikos metų...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.