Esu gimnazijos mokytoja, tad labai gali būti, jog esu iš socialinės grupės, kurią tokie rezultatai nustebino mažiausiai. Tiek kalbėdamasi su savo mokiniais tiesiogiai, tiek nugirsdama jų pokalbius pertraukų metu, visuomet girdėjau nusivylimą. Konkrečiai „aš emigruosiu“ jaunuoliai sako retai, bet ši potekstė girdima nuolatos.
Antras populiariausias mokinių atsakymas į klausimą, kodėl jie norėtų išvykti – ateities galimybių Lietuvoje nematymas. Kai kažką tokio sako jaunesni vaikai, matyt, prisiklausę tėvų, kaip mokytoja stengiesi juos atkalbėti – juk pilna tų galimybių, tik sunkiai dirbk ir viskas įmanoma.
Tačiau su vyresnėliais tokio paties manevro neatliksi. Kai su vienu jų bandau pasikalbėti atviriau, iš akių matosi – norėtų paklausti, kodėl aš pati čia, kai apie nykštukines mokytojų algas kalbama nuolat, paklausti, ką aš čia veiksiu, kai pasensiu ir visi kiti jau bus išvažiavę. Norisi jiems atsakyti analogiškai: kad yra galimybių, tik reikia stengtis, esame jauna, maža valstybė, kuriai net išsirinkus teisingą kelią reikės juo žengti ilgai, todėl neįmanoma, jog trisdešimt metų po Nepriklausomybės atgavimo jau gyvensime Vakarų lyderėms prilygstančioje šalyje.
Norėdama geriau suprasti jaunus žmones ir tai, kas galbūt jiems galėtų tapti prošvaistėmis, porą dienų aktyviai žiūrėjau į didžiųjų naujienų portalų srautą bandydama vertinti jį taip, kaip vertintų dešimtokas. Tas dešimtokas, kuris juk jau yra beveik suaugęs žmogus ir kuris nebesirenka pagal „patinka – nepatinka“, bet geba kritiškai įvertinti, ar jį supantis pasaulis atitinka jo norus bei vertybes.
Ką gi aš pamačiau? Visiškai nieko gero. Jau garsiai kalbame apie prezidento rinkimus, bei jei jie jums būtų pirmieji, kai galite balsuoti, ar tikrai rinktumėtės dabartinius favoritus? Žmones, kurie net angliškai nemoka, jau nekalbant apie modernias vertybes. Vilties prezidentas, rašo žiniasklaida. Kieno vilties? Tikrų tikriausiai ne jaunimo.
Galiausiai, pats premjeras šiuos moksleivių apklausos rezultatus nurašo kaip neatitinkančius tikrovės. O tol, kol apsimesime, kad jauni žmonės patys nesupranta, tol jie liks mūsų šalies lygtyje liekana, kuri neturi kitų galimybių kaip tik žvalgytis į užsienį.
Matome skandalus dėl R. Vanagaitės ir J. Statkevičiaus pasisakymų. Ir nuoširdžiai nežinau, kas man labiau kvepia senienomis – patys tie žodžiai ar faktas, kad tiek užteko vienas kitus išvadinti „skudurais“ ir „šikpuodžiais“, o rašytoją, kurios knyga net neturi nieko bendro su kontraversiškais pasisakymais, patikėti makulatūrai. Primena penktos klasės vaidus – konkuruojama dėl to, kuris pasakys daugiau įžeidimų ir mažiau argumentų.
Matome nuolatinius kivirčus dėl švietimo ir pensijų reformų. Turbūt ne man spręsti, reikalingi šie pasikeitimai ar ne, tačiau įsivaizduokite save jauno žmogaus kailyje – jūs privalote rinktis tarp studijų ir karjeros ten, kur sistema jau dešimtmečius veikia nepriekaištingai, ir to paties šalyje, kur neaišku, ar jie pabaigs tą patį universitetą, į kurį įstojo, kur neaišku, galės jie užsidirbti ir planuotis ateitį, ar viską vėl nubrauks naujos valdžios revoliucingi planai.
Aš ir pati, nepaisant to, jog esu dvidešimt metų vyresnė, nesu tikra, kaip atrodys mano senatvė, netgi dėl rytdienos ar kitų mokslo metų nesu tikra. Vis nauji ir nauji politiniai gelbėtojai, nuolatinis jų siekis viską griauti, velti, daryti pagal savo supratimą... Tokiais tempais „gelbėjant“ greitai neliks, kas uždirba pensijas mums ir kas uždirba algas jums, gelbėtojai, kurie realiai nesukuriate nieko, tik didinate įtampą ir nestabilumo jausmą.
Taip kalbu aš, bet ką kalbėti apie juos, kurie dar tik pradeda suaugusio žmogaus gyvenimą? Jie juk mato savo senelių sunkumus ir nuolat girdi „jums bus daug blogiau“ – kas tokioje situacijoje nepagalvotų, kaip persikėlus į kitą šalį?
Kalbant apie partijas, neseniai atrodė, kad pagaliau mūsų laukia atsinaujinimas, vedamas G. Landsbergio, R. Šimašiaus ir G. Palucko. Bet pastaruosius du nuolat maišome su žemėmis ir mieliau kalbiname atskilusius socdemus, kurių amžiaus vidurkis turbūt yra apie 60 metų. Ir tiek to atsinaujinimo.
Visu tuo nebandau pasakyti, kad privalome nebekalbėti apie šaliai svarbius dalykus. Tačiau šiame visos valstybės dialoge jauno žmogaus balso nėra, o kai jis atsiranda, mes jį nurašome nesupratimui ar žiniasklaidai, ieškančiai sensacijos. Nors greičiausiai yra priešingai – būtent jaunų protų, kurie realiai jau yra suaugę žmonės, į sistemą pažvelgiantys šviežiomis akimis, mes turėtume klausyti itin atidžiai. Juk jie gyvens toje ateityje, kurią dabar stengiamės statyti.
O jų balsas, patikėkite, nereikalauja vien pinigų. Ta meilė tėvynei, kurią jautė jų tėvai Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, niekur nedingo. Jei jie matytų, kad einame aiškia kryptimi, kad stabiliai, net jei ir ne itin greitai, judame link jiems palankios politikos, įdomios kultūros ir imponuojančio šalies įvaizdžio, didžiajai daugumai, net neabejoju, mintys apie emigraciją ir liktų tik mintimis. Bet vietoje to mes ieškome kaip vienas kitą apdergti ir visą savo energiją skiriame raganų medžioklei. Turbūt ji padeda užmiršti tikrąsias problemas ir sau pameluoti, kad jas išspręs jau ateinančios kartos.
Pagarbiai, Goda
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.