Netikėtai pasirodžiusi socialinės atskirties statistika nukaitino ne vieno politiko ausis, juk gėda – jų galvomis vairuojama Lietuva lyginama su Azijos šalimis.
Gaila, bet gėda ne prieš Lietuvos žmones, prieš juos jau senai nebe gėda. Negėda prieš vaikus, kurie prispausti sunkių kuprinių, per lietų, vėją ir sniegą, po kelis kilometrus kulniuoja į mokyklas, nes nėra Lietuvoj lėšų mokyklų transportui, kai tuo tarpu patys iš tų pačių šąlančių vaikų tėvų surinktų pinigų degalinėse sočiai šeria savo prabangius, arklio galių prifarširuotus visureigius.
Visai negėda ir prieš sąžiningai mokesčius mokančius žmones, kurie trečdalį savo atlyginimo atiduoda tam, kad būrelis išrinktųjų turėtų būrį niekam nereikalingų padėjėjų, kurie tik tiek ir tepadeda – pasiima padėjėjo atlyginimą, specialių pasiuntinių ir vairuotojų, kurie kiekvieną rytą lauktų jų prie namų durų prišildytoj mašinoj.
Lyg nebūtų rytojaus, negėda meluoti, vogti, skriausti kaimynus, bendradarbius, trypti pažįstamus tam, kad sukauptų tiek turto, kad galėtų gyventi dar tūkstantį metų.
Visiškai negėda ir dėl to, jog keliasdešimt žmonių Lietuvoje nežino, kur dėti pinigus, kai tuo tarpu keli šimtai tūkstančių gyventojų nežino, už ką rytoj pirks maisto.
Bet kažkodėl gėda prieš Europą, gal dėl to, kad nesuspėjo kaip reikiant pataisyti reikiamų lentelių? Deja, lenteles pataisys, ko trūksta prirašys, kas nelabai palanku – išbrauks, reikalui spaudžiant net minimalų atlyginimą pakels, o apie tikrą socialinę lygybę, kuri matuojama ne tik pinigais, net neužsimins. Ir tada pralinksmėjusios, putlios galvos su nekantrumu vėl landžios į televizijos ekranus, radijo eterius ir čepsėdami iš džiaugsmo girsis nuostabiais darbais puikiomis lentelėmis ir vidurkiais, kurie ne ką prastesni už Europos vidurkius.
Po visų ištaisytų lentelių tikroji Lietuva tebegyvens pagal už laiką senesnius įstatymus: kiek mažiau dulkėtus kelius ir toliau terorizuos patobulintos karietos, toliau bus tobulinami planai, kaip surinkti daugiau mokesčių, be jokio plano, kaip teisingai juos paskirstyti...
Išrinktieji ir toliau neš sunkią prabangių įpročių ir papročių naštą, patogiai slėpdamiesi už kvailų pasiaiškinimų apie kodeksus, darbo tradicijas ir etiketus.
Toli dar Lietuvai iki tikros socialinės lygybės, bet tikiu, kad ir pas mus bus kaip Šveicarijoj, kur net šalies prezidentas, norėdamas išvengti rytinių spūsčių, į darbą keliauja viešuoju transportu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.