Žvelgiant į šiandienines aktualijas, ryškėja keletas informacinio karo tendencijų.
Turime tris svarbias paeiliui artėjančias valstybingumo sukaktis:
1. 2018 m. vasario 16. Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetis (1918 02 16).
2. 2019 m. vasario 16. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos septyniasdešimtmetis. (1949 02 16)
3. 2020 m. kovo 11. Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Akto trisdešimtmetis. (1990 03 11)
Visi žinome, kokiomis sąlygomis buvo deklaruoti šie itin svarbūs dokumentai ir kokia jų svarba yra Lietuvos valstybingumui, raidai ir mentaliniui tautos sąmoningumui.
Visais atvejais pagrindinis agresorius buvo tas pats. Artėjant šioms sukaktims informacinio karo tikslas yra vienas: diskredituoti, menkinti, klastoti informaciją, kompromituoti, neigti nusikaltimus, okupaciją, pasėti abejonę. Ryškūs to pavyzdžiai: „Partizanai – banditai“, „Savi šaudė į savus“.
Šiose ir panašiose situacijose aš, kaip Lietuvos Respublikos pilietis, pasigendu institucijos atsakingos už Lietuvos istorinės atminties apsaugą. Šie ir panašūs nusikaltimai yra nusikaltimai Lietuvos valstybingumui, spjūvis į veidą šimtams tūkstančių tremtinių, genocido aukų, 22 tūkstančiams žuvusių partizanų. Man įdomu, kodėl lig šiolei tyli Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras? Nejaugi valstybės ir valstybingumo atminties sergėjimas turi gulti tik ant tos valstybės piliečių, pavienių politikų ir istorikų?
Buvau šokiruotas Europos žydų kongreso (EŽK) pareiškimu – TRUMPAI. Trumpai, kodėl? Atsakymas vėl paprastas: vadovas Viatcheslav Moshe Kantor. Rusijos pilietis, 34 turtingiausias rusas, 630 turtingiausias žmogus pasaulyje, valdantis per 3,1 mld JAV dolerių turto („Forbes“ duomenys). Jeigu Vanagaitės matėsi tik kruvinas snapas, tai su Viatcheslavu Moshe išlindo suodinos kremliaus ausys. Glaudūs ryšiai su Putinu ir „Орден Дружбы“ (Orden Druzhby, Ordinas už draugystę) įteiktas 1998 metais, tą draugystės „otkatą“ dabar atidirbinėja. Turbūt „draugas“ Viatcheslavas neprisimena, arba nenori prisiminti ir nagrinėti „draugo“ Stalino „draugiškų“ represijų didžiojo teroro metais 1936–1938, kai šimtai tūkstančių sovietų sąjungos piliečių, intelektualų, daktarų, mokslininkų ir kariuomenės vadų (kurių tarpe buvo tūkstančiai žydų) buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Interesas šioje situacijoje aiškus.
Nagrinėjant pokario Lietuvos rezistencinį judėjimą ir NKVD (Народный комиссариат внутренних дел, Narodnij Komisariat Vnutrenich Diel), vėliau KGB( Комитет Государственной Безопасности, Komitet Gasudarstvenoj Bezopasnosti) metodus, matosi viena: ar Solženicinas Lubyankoj, ar Vanagas Vilniuje metodai tie patys: kankinti, kompromituoti, išgauti prisipažinimą ir likviduoti tautos priešą. Partizaninis judėjimas SSRS buvo diskredituojamas visur: Lietuvoje partizanai – „banditai“, „žydšaudžiai“, Ukrainoje partizanai – „banderovcai“.
Šioje vietoje svarbu ne faktai, o ažiotažas, kurio esmė paskleisti dezinformaciją ir tą paversti viešai diskutuotina tema, tumpai tariant įjungiama „paskalų teorija“ (Yuval Noah Harari) ir Overtono lango principu tą mechanizmą stengiamasi stumti į priekį, kol apie tą paskalą sužino visi ir ja pradeda tikėti. Pasėta abejonė aukdama „bujoja“ ir pradeda duoti savo vaisius.
Šio ažiotažo pradžia turėjo kelis etapus:
Pirmasis etapas dar toli iki Vanagaitės rašliavų, vyko 1945–1953, kada NKVD'istai persirenkdavo partizanų uniformomis ir su recidyvistiniu malonumu šaudydavo paprastus kaimo žmones su aiškiu tikslu: verbuoti, infiltruotis, sunaikinti, įvaryti baimę, paskleistį dezinformaciją, juodinti partizanų vardą, padarytus nusikaltimus suversti jiems. Todėl dar ir šiandien turime ne mažai senyvo amžiaus pasimetusių kaimo žmonių, kurie nežino arba sužino tik šiandien, kad tuomet jų tėvus, brolius ir seses šaudė „velnias avies kailyje“.
Antrasis etapas arba pirmojo tęstinumas vyksta šiandien. Tęsiamas nuoseklus darbas ar tai Vanagatės ar tai kokios Varnaitės – Kregždaitės ar kito neaiškaus paukščio (aforizmai ir asmenybės čia jau nebesvarbios). Yra naudojamasi pirmojo etapo idėjinių recidivystų medžiaga (KGB bylos, recidivystų memuarai ir t.t.) ir srutos pilamos toliau. Ant iškraipytų faktų pamatų yra statomos iškraipytos faktų sienos. Ar leisime, kad ant tų sienų nugultų stogas ir mūsų valstybės teritorijoje toje kreivoje pastatytoje landynėje apsigyventų melas – priklauso nuo mūsų valstybės ir mūsų pačių.
Pabaigai, paminėsiu gerą prof. Vytauto Landsbergio citatą: „O jūs, ponia Dušanskiene, drauge Dušanskiene .... nueikit į mišką, kur drebulės, pasimelskit ir nusiteiskit.“. Čia „niežti nagai“ pridėti: „nusiteisdama vinimi išsidurkite akį ir nusipjaukite kiaušinius (kurių gaila, bet neturite)“. Šiuo atveju Vanagaitė jau pasirinko: „Geriau karaliauti pragare, nei tarnauti danguje“ (Better to reign in hell, than serve in heaven. – „Paradise lost“, John Milton.)
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.