Prie Karveliškių, didžiausių šalies kapinių, šią dieną neįmanoma privažiuoti ir ne todėl, kad daug automobilių, o todėl, kad eismas nukreiptas tokiais vieškeliais, kur geriausiu atveju gali pravažiuoti su buldozeriu ar kita „rimta“ technika, bet ne su lengvuoju automobiliu.
Privažiavimo keliukai seniai nematę greiderio, apaugę kelkraščiai – žoliapjovės. Įspūdis – lyg lapkričio pirmoji atėjo staiga ir netikėtai. Eilėje prastovėjome daugiau nei valandą, po to dar tiek pat keliavome iki kapų. Siūlote važiuoti autobusais, o kur jie yra? Jei ir važiuoja, tai sausakimši taip, kad vietos lieka tik ant autobuso stogo. Policijos, kurios aplink visas kapines telikę vos trys postai, funkcija menkai suprantama.
Prie kapinių išlipę iš autobuso keleiviai, bėga tiesiai per važiuojamąją dalį – nejau nėra būdų sureguliuoti eismą taip, kad automobilių ir pėsčiųjų keliai nesikirstų? Draudžiančiais pravažiuoti, sustoti ir kitais ženklais apkaišytos visos kapinės (kelių kilometrų spinduliu), bet ar eismas dėl to pagerėjo?
Suprantu, kad vietoje problemos sprendimo iš esmės (kelių įrengimo, paruošimo, eismo organizavimo), norint pasidėti pliusiuką tiesiog pakanka pasistatyti keletą ženklų, į gatves paleisti keletą pareigūnų ir problema išspręsta, bet ar išspręsta?
Sakote, trūksta laiko ar lėšų, o kada jų atsiras? Beveik dvidešimt metų lankau šias kapines, deja, situacija tik prastėja. Keliai – kaip po karo, prie kelias dešimtis hektarų žemės užimančių kapinių tik vienas asfaltuotas privažiavimas, kapinėse nesaugu, keliai kapinėse (vaikščioti pėsčiomis ten pavojinga) tokie patys kaip ir privažiavimuose, o ko verti pagrindiniai kapinių vartai, užžėlę takai, pakraščiai ir kt...
Taigi ir svarstau, kaip čia taip yra, kad šalyje, kur, regis, vadovaujamasi krikščioniškomis vertybėmis, nebeliko realios pagarbos nei gyviems, nei mirusiems? O Jūs rašote apie kapinių skaitmenizavimą...... ir nei vieno rimto, bent šiek tiek gilesnio straipsnio apie šios dienos prasmes, per šiuos metus anapilin išėjusius – garbius žmones ir mūsų visų būvimo prasmę čia ir dabar...