Tai laikas, kai nejučiomis pradedame mąstyti apie savo gyvenimo prasmę, praeitį ir ateitį. Esame tokie trapūs ir laikini, ir mūsų, gyvųjų, ant šios motinos Žemės šiandien yra tik mažytė dalelė pasaulio, esančio Ten, kur galbūt vyksta kažkas, ko mes niekada, kol gyvename, nesuprasime ir nesužinosime...

Taip mąstau todėl, kad pačiam teko patirti kažką keisto, nepaaiškinamo ir nesuprantamo.

Tai nutiko prieš maždaug septynerius metus. Tada vienoje valdiškoje įstaigoje pavadavau naktinius sargus – budėtojus per jų atostogas. Nepamenu metų laiko, bet atrodo, kad buvo ruduo, nes naktimis pasikandžiodavo šaltukas. Pastate po devintos valandos vakaro nelikdavo nė vieno žmogaus, tik budėtojas. Tačiau tokia vienatvė ir ramybė man neatrodė baisi, ir niekada nei man, nei kitiems budėtojams nesivaidendavo.

Pastato pirmojo aukšto koridoriuje stovėjo sofa, ant kurios dieną prisėsdavo lankytojai. Budėtojai turėjo savo kambariuką, bet tuo metu aš kurį laiką nusprendžiau praleisti ant sofos, nes pro plastikinių durų stiklą buvo gerai matyti kas vyksta lauke. Kam nors atėjus prie durų įsižiebdavo laiptinės apšvietimas. Buvo gal pirma ar antra valanda nakties. Nusimoviau batus ir atsiguliau ant sofos taip, kad gerai matyčiau lauko duris. Žinoma, nelaikiau nukreipto žvilgsnio į duris visą laiką. Tačiau nemiegojau.

Staiga žvilgsnis nukrypsta į duris, o už stiklo matau maždaug 70 – 75 metų moteriškę. Neaukšto ūgio, apsirengusi stilingai, užsidėjusi skrybėlaitę. Jos veido neįžiūrėjau, ir tuomet net nepagalvojau, kodėl jos neapšviečia laiptinės lempa. Neskubėjau bėgti prie durų, nes pagalvojau, kad žmogus netyčia ar šiaip sau atėjo pažiūrėti kas vyksta šio pastato viduje tokiu laiku. Bet moteriškė nuo durų nesitraukė. Tuomet pasidarė keista ir įdomu, ką ji čia veikia ir ko nori. Net batų neužsimovęs keliuosi nuo sofos ir bėgu atrakinti durų. Deja, jau jos nebematau.

Pagalvojau, kad gal kažkur į šoną nuėjo, išbėgęs patikrinau visus pastato kampus ir užkampius, bet moteriškės nė kvapo. Nežinojau net ką ir galvoti. Skeptikai sakys, gal tai buvo haliucinacijos, bet man taip neatrodo. Juo labiau, kad nemiegojau, nevartojau jokių vaistų ar dar ko nors, kas galėtų sukelti haliucinacijas. O visa kita buvo dar įdomiau, ir tikrai negalėčiau to pavadinti sutapimu.

Ryte atėjus pirmiesiems darbuotojams papasakojau kas nutiko. Gal viskas taip ir būtų pasimiršę, bet maždaug apie pietus kažkas iš darbuotojų man pranešė, kad naktį, maždaug tarp pirmos ir antros valandos, autoavarijoje žuvo netoli šio valdiško pastato gyvenusi kaimynė. Ji su vyru, kuris vairavo automobilį, buvo išvykusi aplankyti kitame mieste gyvenančių savo vaikų. Kaimynės išvaizda, apsirengimas, kaip apibūdino darbuotojai, atitiko man matytos moters išvaizdą. Be to, skeptikams primenu, kad apie matytą moteriškę darbuotojams papasakojau dar ryte, ir niekas tuomet dar nežinojo apie tragediją. Taigi, sugalvoti šios istorijos man nepavyktų. Ir paskutinė detalė šioje istorijoje: moteriškė buvo pašarvota šio pastato to paties pirmojo aukšto salėje...

Taigi, ar tai tik sutapimas, ar dar kažkas – spręsti nesiryžtu. Tik manau, kad tai nebuvo haliucinacijos, ir tikrai dar šiandien prisimenu tą moteriškę. Nepaaiškinamų faktų yra daug, ir jie aplink mus. Net šiuolaikinis mokslas negali atsakyti iš kur atsirado gyvybė ir kas vyksta Anapus. Mokslininkai, kurie domisi šiais klausimais, patys sau užduoda jų dar daugiau. Kaip antai, ar gali būti daugiau kaip trys šimtai sutapimų, dėl kurių egzistuoja gyvybė Žemėje? Tie sutapimai, kaip atitinkamas atstumas tarp saulės ir žemės, mėnulio įtaka, žemę gaubianti atmosfera su visais savo sluoksniais, kuriuose sudega krisdami meteoritai, kad mūsų nepražudytų ir panašūs. Ar ne per daug jų yra, kad vadintume sutapimais?

Bet kol esame gyvi, privalome švęsti Gyvenimą. Švęsti, bet ne kariauti, nežudyti ir nedaryti nieko blogo, ko mes patys nenorėtume sau. Juk nėra pasaulyje brangesnio turto už gyvybę ir sveikatą, ir niekuo jų nenusipirksime, tik turime suvokti, kad savo turtų į kapus nenusinešime...