Nekalbant apie senelius ir keistas, beveik žmogaus pavidalo figūras, kurias matydavau ant baltų kambario sienų, man keisčiausias įvykis nutiko Norvegijoje.
Eilinę naktį, prieš mano atostogas Lenkijoje su lenkaite drauge, buvau panirusi į labai gilų astralą:
pakilau iš lovos, pasižiūrėjau į save gulinčią ir pasakiau sau – greit grįšiu.
Pašokau iš vietos ir šviesos greičiu pakilau į viršų. Galėjau skristi. Skridau per miestą, mačiau gatvių pavadinimus, žmones, žiūrinčius į mane. Sustojau prie vienos grupės. Visi šnekėjo lenkiškai. Klausiau – kodėl jie lenkiškai šnekėjo ir grupė man atsakė, kad čia Lenkija.
Staiga, matau priešais mane stovinti vaikiną, pilkomis akimis, žiūrinčiomis į mane. Jis manęs paklausė, ar aš esu lietuvė? Atsakiau, kad taip ir malonu, jog aš čia ne viena.
Ir vėl šviesos greičiu mes atsiradome viešbutyje. Vaikinas man sako:
Dėkoju, kad padėjai surasti viešbutį. Noriu pasakyti, kad esi vienintelė mergina, kurią galėčiau vesti, bendraujame tik vieną dieną, o jau žinau apie tave tiek lyg būtume pažįstami ilgus metus.
Tiek iš tos kelionės ir pamenu.
Kai su drauge lėktuvu atkeliavome į Lenkiją, autobusu važiavom į jos gimtuosius namus. Stebėjau gatvių pavadinimus, apylinkes ir sakau draugei:
– Aš jau čia buvau, bet sapne.
Vakare išėjome į miestą prasiblaškyti. Aplink buvo labai daug žmonių, visi linksminosi stovėdami prie klubų durų. Staiga prie mūsų priėjo du vaikinai. Mane iš niekur nieko pradėjo purtyti šaltis, nors iki tol man buvo karšta, o ir lauke buvo vasarinė atmosfera.
Vienas iš vaikinų (angliškai) sako:
– Sveikos merginos, gal galetumėte padėti surasti viešbutį, mes šiek tiek nuklydome nuo kelio.
Draugė pasakė, kad reikia jiems padėti. Aš jai lenkiškai su lietuvišku akcentu atsakiau, kad padėsime.
Kitas vaikinas iškart sureagavo ir pasakė:
– Tu – lietuvė?
Aš jam atsakiau, kad kaip gerai, jog aš čia ne viena (net nežinau, kodėl). Paskui įsižiūrėjau į tą vaikiną ir mane nukrėtė šaltis. Jo akys buvo pilkos, man atrodė, kad jį sutikau astrale.
Visą vakarą keturiese vaikščiojome po miestą, bandydami rasti jų viešbutį. Pagrindinės pokalbių temos buvo sapnai, astralas, numerologija, vibracijos ir panašiai. Neužsiminiau apie savo „sapną“. Kai radome, draugė tarstelėjo, kad jau galime eiti.
Vaikinas pilkomis akimis pasakė:
– Ačiū, kad padėjai rasti viešbutį ir šiaip, esi vienintėlė mergina, kurią galėčiau vesti... Tai buvo tokia pati frazė, kurią girdėjau astrale.
Aš atsakiau:
– Tu man jau taip sakei, bet ne čia...
Mūsų draugystė tęsėsi iki paskutinių atostogų dienų Lenkijoje. Deja, keliai išsiskyrė – jie iškeliavo į Švediją, o mes – į Norvegiją.
Po tų atostogų kiekviena mano mintis pritraukdavo jausmus, blogiausiu atveju – veiksmą.
Praėjus laikui, „sutapimų“ nebepasitaikydavo, nes nebenorėjau, kad jie vyktų. Kad ir kaip interpretuotume, bet šis įvykis pakeitė mano pasaulėžiūrą 180 laipsnių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nori paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašyk el. p. pilieciai@delfi. lt.