Pupa turi keistą įprotį – kai labai apsidžiaugia ką nors matydama, būtinai turi įsikąsti kažką į dantis. Dažniausiai grįžus mamai namo, Pupa iš lauko parsineša akmenuką, o išvydusi svečius, griebia iš sausaininės kokį nors gardėsį. Nesvarbu, kad prieš tai kelias valandas nė vienas sausainis, buvęs vos už kelių centimetrų nuo jos nosies, visiškai nedomino. Panašiai vyksta ir su maistu – gali visą dieną stovėti nepaliestas pilnas dubenėlis granulių, bet vos tik ateis kas nors į svečius, Pupa jį ištuštins nekramtydama.
Prieš maždaug penkerius metus netekome savo labai mylėto šuniuko. Jo atsiradimo istorija irgi buvo įdomi: tėtis rado mažą šuniuką apleistose fermose. Kai mes, vaikai, per kelias savaites prie jo pripratome, atsirado šeimininkai ir paprašė atiduoti, nes jis buvo pažadėtas kitiems. Bet vaikų ašaros viską sutvarkė... Labai liūdėjome, bet nusprendėme, kad norime priglausti kitą šunelį. Prieglaudų netoli mūsų nėra, todėl žiūrėjome skelbimus internete. Atradome vieną pūkų kamuoliuką, kurio visi broliukai jau buvo paimti, o tos vienos niekas nenorėjo. Padėtį sunkino ir tai, kad nuo skelbimo įdėjimo jau buvo praėję keli mėnesiai, vadinasi, jau buvo „išaugtas“ mažo, mielo, pūkuoto šunelio amžius. Nors nuotraukoje buvo nufotografuotas poros mėnesių šunelis, mes pernelyg į tai nekreipėme dėmesio ir nusprendėme, kad jis nebus labai pasikeitęs.
Pupos pasiimti važiavome į kitą miestą 60 kilometrų. Mums atnešė ką tik išmaudytą, maždaug tris kartus didesnę, negu tikėjomės, kalytę. Truputį nusivylėme, bet nieko nesakėme nei vieni kitiems, nei šuniuko globėjai. Pakeliui paaiškėjo, kad šuo buvo dar ir gerai primaitintas, todėl ėmė vemti. Pupą pamatę namiškiai irgi nepuolė rodyti didelio džiaugsmo: seneliai sakė, kad vis tiek priprasime kažkaip, nors ir nelabai graži (paklaustumėte jų dabar..!). Kelias valandas Pupa bijojo net pajudėti iš vietos. Nieko blogo neįtardami, palikome ją nakčiai rūsyje. Ryte Pupą radome tokią pačią susigūžusią, toje pačioje vietoje, kur palikome, tik aplink – šlepečių skutai. Viskas, kas pasitaikė jos kelyje, buvo sugraužta. Kojinės dar ir dabar išliko didžiulė Pupos aistra, tik mes jau žinome, kad jeigu kojinių neįmesime į skalbinių dėžę, jos iškart bus perdirbtos. Išmokome tvarkos.
Nuo pat gyvenimo pas mus pradžios Pupa kilo „karjeros“ laiptais. Kai ėmė gražiai elgtis koridoriuje rūsyje, senelio brolis ją priėmė miegoti į savo kambarį rūsyje. Vakare Pupa užmigdavo ant kilimo, o ryte ją visados rasdavo lovoje. Vėliau Pupa dar pakilo pareigose – buvo priimta miegoti į prieškambarį. Taip ji galėjo pati rinktis, kur nori miegoti: savo guolyje rūsyje, pas dėdę kambaryje ar prie durų. Bet visa tai buvo prieš metus. Dabar Pupa turi nuosavą naktinį guolį tėvų miegamajame (kai naktį suloja, visi vieningai ją iškeikiame, bet į lauką neišvejame), dieninį guolį salone ir apžvalgos palangę virtuvėje. Kai grįžtu aplankyti tėvų, ryte Pupai leidžiama slapta įšokti į mano lovą. Bet tik slapta ir trumpam.
Pas mus namuose be šlepečių vaikščioti pavojinga. Dažnai ant kilimo Pupa prigliaudo riešutų ir palieka lukštus. Anksčiau ji ateidavo ir prašydavo lazdyno riešutų, bet dabar tiesiog padėjome dėžę su riešutais ir ji pati pasiima, kai užsimano, išsigliaudo ir pavalgo. Šiaip jau Pupa tikra intelektualė: jeigu mums valgant kažko užsimano, pradžioje žiūri ir vizgina uodegą. Jeigu tai nepadeda, labai tyliai paklausia: m? Tada dažniausiai mes paklausiame, ko ji nori, ji atsakydama suloja. Dar galima jos paklausti, ar tikrai nori. Ji visados patvirtinamai suloja. Tik po tokio pokalbio kažką duoti būtina. Kas nutinka nieko nedavus? Vieną kartą po tokio poelgio tėtis, kelioms minutėms nusisukęs, neteko vištos šlaunies iš lėkštės...
Galėčiau pasakoti ir pasakoti. Nors Pupa gana flegmatiška ir rami, bet kai ji yra namuose, visi kažkaip atgyja. Visados pasitinka, kai grįžtame, visados liūdi, kai išvažiuojame. Kažkada paimta susivėlusi, niekam nereikalinga kalytė tapo visaverčiu šeimos nariu, be kurio jau nebeįsivaizduojame savo kasdienybės.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.