Istorijoje vardai ir istorija šiek tiek pakeisti, siekiant apsaugoti susijusius niekuo dėtus asmenis.
O viskas prasidėjo nuo netikėto susitikimo komandiruotėje. Buvo susirinkęs didelis būrys žmonių – eilinė susitikimo frazė „man atrodo aš jus kažkur mačiau“ ir suveikus chemijai, pokalbis tęsėsi. Miglė užsiėmė ta pačia veikla, kuria aš buvau susidomėjęs ir vos nepasiūlė dirbti kartu, apsikeitėme kontaktais. Jau turėjome bendrų projektų su kuriais dirbome, todėl pradėjome bendrauti vis dažniau, labiau nei su kitais komandos nariais. Net nepastebėjau, kai pradėjome susiskambinti kiekvieną vakarą ir kalbėjome apie viską – ne tik apie darbą. Kadangi ji tuo metu gyveno toliau nuo savo vyro, nes buvo atsakinga už Varėnos regioną, mes vis dažniau bendravome.
Pirma klaida buvo, kai pradėjau galvoti, kad visai norėčiau permiegoti su ja, o antra – mes labai gerai sutarėme, buvo smagu turėti tiesiog draugę po 10 metų. Dar vieno pavojaus signalo nesupratau, kai pradėjau pavydėti jos kitiems vyrams, nors Miglė net nebuvo mano skonio. O vyrą nustūmiau į antrą planą – kaip ne konkurentą... Oi ta puikybė.. Susipažinau su jos vyru bendroje iškyloje. Jaučiausi keistai, tačiau mėgstu naujoves ir pasidaviau...
Vasara bėgo, atėjo ruduo. Aš vaikščiojau į pasimatymus su įvairiomis merginomis, mėgavausi laisve ir savo vienintelės paieškomis, o tada supratau, kad mano „draugė“ Miglė pradėjo manęs pavydėti. Žinote, kai susijungia galvoj kažkokios jungtys – pavydi, vadinasi, yra vilties. Nežinojau, ką tai reiškia, bet procesas pradėjo judėti savaime.
Projektas baigėsi, o mes pradėjome bendrauti dar daugiau, susitikinėti kiekvieną dieną, pokalbiai darydavosi vis ilgesni, aš net neįsivaizduoju, ką Miglė sakydavo savo vyrui, kai grįždavo 1 ar 2 val. nakties. Aš tuomet buvau apakęs, nesupratau, kad jis irgi turi jausmus ir kad aš ardau šeimą, viskas buvo dzin, galvojau tik apie ją... Mes pradėjome susirašinėti vis dažniau ir aš save apgaudinėjau, kad ji yra mano geriausia draugė ir stengiausi neperžengti netgi flirto ribos.
Deja, šią ribą peržengiau gana greitai ir ji tai suprato. Nepasipiešino ir nuo tada mūsų santykiai jau nebuvo tik draugiški. Intymumas didėjo ir vieną vakarą mes pasibučiavome, o tada visa tai įtraukė kaip autostrada – mes, žinoma, pasimylėjome vieną kartą, po to antrą, trečią ir nežinau kiek jų dar buvo. Nuo tada aš jau nesilankiau jų šeimoje, nors vyras viską žinojo. Žinojo ir kai kurie aplinkiniai. O tada šovė dar kvailesnė mintis, kuri negirdėjo logiškų argumentų, kad tokie santykiai nieko gero nežada. Tuo labiau, jog vyras buvo padorus ir geras žmogus. Turėjau viltį tapti jos antąja puse. Iš tiesų, aistra prarado bet kokias ribas, atvažiuodavau į jos namus, kai vaikai užmigdavo ir mes mylėdavomės visą naktį, o paryčiais išvažiuodavau. Kartais net pabūdavau su jos vaikais ir pradėjau prie jų prisirišti.
Ir štai vieną dieną važiuodamas pas ją patekau į eismo įvykį ir susilaužiau daug kaulų. Atsiguliau į ligoninę ir spėkit, kas mane prižiūrėjo, o taip – mano draugė Miglė. Tada pradėjo kirbėti mintis, o galbūt tai ženklas, kad reikia baigti šiuos beprasmius santykius. Miglei atrodė kitaip – tai proga geriau pažinti vienas kitą. Pažinome, klimpome vis giliau ir giliau, bandėme daug kartų nutraukti, bet grįžome vėl prie to paties, bandėme likti draugais, bet viskas baigdavosi seksu po savaitės. Kol vieną dieną, atsigavęs po savo visų lūžių, priėmiau sprendimą viską galutinai užbaigti, tik nebuvau su ja iki galo atviras. Tą pasakiau tik jos vyrui.
Miglė jautėsi labai įskaudinta, man irgi buvo sunku. Po to išsilaisvinau ir džiaugiausi ta laisve. Jai įžiebiau viltį, kurią po savaitės sudaužiau. Miglei buvo skaudu. Man irgi buvo sunku nebendrauti, bet ištvėriau. Galvojau, po kelių mėnesių galėsime bendrauti kaip žmonės – klydau. Tik jos neapykanta mane iš tikrųjų išlaisvino.
Dabar mes nebendraujame ir džiaugiuosi tuo, tačiau daug visko dar liko širdyje ir sieloje. Jaučiuosi kaip šiukšlė, šlykščiuosi savo poelgiais, o tai, ką patyrė jos vyras, dabar grįžta man pačiam per įvairias situacijas. Pats save kaltinu ir bandau sau atleisti, bet negaliu. Blaivus protas parodė tiesą, tačiau parodė ją visą. O dabar reikia išsikuopti tai, ką esu prisidirbęs. Todėl ir dalinuosi savo patirtimi, tikiuosi, kad kas nors perskaitęs pagalvos, ar verta veltis į tokius santykius.
Mano patarimas, kurio neklausiau – niekada neturėkite romano su ištekėjusia moterimi, o jei turite, tučtuojau nutraukite. Nebent jos vyras alkoholikas, kuris ją muša, arba jie jau paskutinėje skyrybų stadijoje. Galima sugalvoti daug pasiteisinimų ir prisikurti iliuzijų, bet buvimas meilužiu suteikia tik kančią ir nieko daugiau.
Nors toje kančioje buvo džiaugsmo akimirkų, tačiau jos neatperka to, ką patiri, kai santykiai baigiasi. Net bijau pagalvoti, kas būtų, jei ji būtų dėl manęs išsiskyrusi su savo vyru. Tai būtų buvę trigubai blogiau nei yra dabar. Už viską reikia sumokėti, o aš savo kainą vis dar moku, nors praėjo jau daugiau nei metai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Papasakok, ar teko kada patirti išdavystę arba pačiam būti į ją įsivėlus? Ar tokia situacija kam nors išeina į naudą? Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Išdavystė“.