Tai, ką ten radau, mane šokiravo!

Peržvelgiau gal dešimt pirkinių krepšių, ir tada jau nebegalėjau nulaikyti ašarų.

Aišku, kad niekas iš pažįstamų nebuvo girdėjęs apie keliones į Lenkiją – iš pirkinių buvo matyti, jog specializuojasi tik vargšai, vargšai žmonės.

Visas maistas – pats pigiausias, prasčiausios kokybės, nei vienos tarptautinės firmos, tik visokios cento prekės: popieriniai sausainiai iš dviejų – miltų ir cukraus – ingredientų; mėsos, atvirkščiai – iš dvidešimt dviejų – įskaitant dvylika E, dūmų kvapo prieskonius ir kiaulienos miltelius...

Šampūnai, muilai – tikrąja to žodžio prasme nuodingi, su amoniaku, glikoliu, propanu, nafta sudėtyje... Košmaras, kaip žmonės nežiūri, ką tepa ant odos... O paskui verkia, kad atrodo šešiasdešimties būdami keturiasdešimties, tepdami ant veido tai, ką reikia leisti į automobilį!

Tualetinis popierius, net tas blogiausios rūšies, kurio tikrai neįmanoma naudoti – reikia trigubai daugiau popierėlių, nes iškart permirksta, priešingai nei premium klasės. Kaip sakoma, skūpus moka du kartus... Vėlgi tikrąja to žodžio prasme.

Žodžiu, man baisu. Baisu, kaip žemai žmonės puolė, kokia klasių atskirtis... Atrodo, žiūri dokumentiką apie Afriką, ir baisiesi, gaili žmonių, o kad tokių pačių yra tavo šalyje, nepagalvoji...

Gal kam mano jautrumas pasirodys perdėtas, bet tikrai pradėsiu aukoti Maisto Bankui ir panašioms akcijoms...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Nori paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašyk el. p. pilieciai@delfi. lt.