Pavasarį laukėme pavasario, vasarą – vasaros, rudenį – viltis kvailių motina – auksinio rudens. Aukso, deja, nėra. Neramus, vandeningas ir drumstas ruduo nuvylė ne tik ūkininkus, bet ir žvejus, ir upeivius. Žvejai nervinasi, kad vanduo „aukštas“, tamsus kaip kava, ir todėl žuvys nekimba. Kas žino.
Vėjuotas ir lietingas ruduo nepalankus ir upeiviams. Kur nuplauksi, ką pamatysi? Kai šypteli saulė, blykteli ne tik vanduo. Nušvinta visa, kas aplinkui. Ir mes būname linksmesni, judresni, pilni minčių ir norų. Pastaruoju metu rūpestis vienas – kaip laiku ir be kliūčių iškelti laivą į krantą. Kelias iš Šilutės į Rusnę apsemtas, o vanduo vis kyla. Kranui tai neturėtų būti didelė kliūtis, o kaip mes „mažučiai“? Kaip pasieksime Uostadvario uostą? Laukiame ir tikimės, kad pasikeis vėjo kryptis ir vanduo nuslūgs.
Pamaryje buvome prieš porą savaičių. Palei vandenį gelto nendrės. Jas įdomu stebėti rudenį ir pavasarį. Po žiemos lyg išdžiūvusios senolės jos lėtai ir nuolankiai gula po jaunųjų gyvenimu ir miršta. O jaunosios kyla, trykšdamos džiaugsmu, į saulę, į šviesą... iki rudens. Kažin kokios nendrės dabar?
Savo laivu „Greta“ plaukėme į Upaitę. Ketinome aplankyti usūrinius šunelius. Jų buvo penki – neberadome. Kvietėme, norėjome atsisveikinti, juk visą vasarą draugavome, vadinome vardais, maitinome, nešiojome! Sakėme, kad jie mūsų, ir štai – žvėriuko neprijaukinsi. Visai kaip toje patarlėje apie vilką, žiūrintį į mišką. Ir gerai. Kad tik jiems sektųsi. Mums taip pat, tikėkime, pasiseks.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!