Po to jis dar prirašė, kad matai, kur tavo Lietuva nusirito per 27 nepriklausomybės metus, o kažkada tavo šalis buvo viena turtingiausių visoje anuometinėje Sovietų Sąjungoje. Ir dar pridūrė, kad Lietuvos žiniasklaida turbūt tokios statistikos neviešina.
Tačiau jo nusivylimui, aš su tais skaičiais jau buvau susipažinęs, nes mūsų antroji valdžia (taip dar būdavo vadinama žiniasklaida) skaudžios tiesos nė nemanė slėpti. Juk sau ir pasauliui deklaruojame, kad esame tikri europiečiai. Taip ir atsakiau tam rusakalbiui bičiuliui, ir dar pridūriau, kad šiandien mes laisvi, todėl kas tik nori, tas išvažiuoja į užsienį ir nebadmiriauja. O jis man mestelėjo, kad matai, todėl ir baigia išsivažinėti tavo Lietuva, praeis dar kiek metų ir vien tik likę pensininkai be savo pensijų mirs iš bado...
Prisipažinsiu, apie politiką nemėgstu kalbėti ir diskutuoti. Yra net toks pasakymas, kad jeigu nori su draugu susipykti, kalbėk apie politiką. O man pyktis nesinori nė su kuo. Tačiau giliai širdyje pradėjo kirbėti kažkoks nerimo kirminas. Vis dėlto tas bičiulis buvo teisus. Turbūt aš vis tiek daugiau už jį žinau, kas vyksta mano Tėvynėje, ir toks žinojimas manęs nedžiugina.
Gero pozityvo mūsų žiniasklaidoje tikrai nerandu, nematau džiugių naujienų apie kylančius atlyginimus ir mažėjančias kainas (paskutinis minimumo pakėlimas nė prie ko). Nematau pranešimų apie kasdien į Lietuvą iš viso pasaulio grįžtančius tėvynainius. Priešingai, jie tik išvažiuoja. Nematau informacijos apie statomus fabrikus, kuriamas naujas darbo vietas ir kitaip plečiamą verslą. Randu tik tai, kad viena didžiausių pasaulinio masto įmonių paliko Lietuvą. Nerandu straipsnių apie gerėjančią kriminogeninę situaciją. Gaila, bet kasdien perskaitau apie tai, kad kažkas kažką papjovė, apvogė ir apgavo. Sutinku, nusikaltimai daromi visame pasaulyje, bet pas mus vien tik jais mėgaujamasi pirmose antraštėse.
Nerandu informacijos apie įstatymus, kurie pagerintų žmonių buitį, bet gausu įvairių draudimų ir suvaržymų. Aš grįžęs į savo gimtinę net per kelią pereiti bijau, vis žvalgausi, ar netyko koks policininkas su baudos lapeliu. Gal per daug jau pripratau būti laisvas svetur? Kartais atrodo, kad mano Lietuva pamažu tampa dideliu kalėjimu. Gali eiti kur nori, bet jei netyčia užlipsi ant uždrausto laiptelio, gailėsies visą gyvenimą.
Bet dažnai savo Tėvynės žiniasklaidoje perskaitau apie tai, kad čia tikras rojus yra tiems, kurie nori ir dirba tiek pat ir taip pat, kaip užsienyje. Ir uždirba tiek pat, o gal ir daugiau. Svarbiausia, kad reikia norėti dirbti. Tai palaukit, man jau nenorom kyla klausimas, o ką tie vargšai lietuviukai veikia savo šalyje ir kodėl jie vis dar gauna tą minimumą? Ką reiškia kai kurių politikų pasakymas, kad dirbdamas kaip užsienyje ir Lietuvoje – uždirbsi tą patį? Nejaugi Lietuvoje mokama už tingėjimą ar sėdėjimą namuose, tik ne už darbą? Kaip galima dirbti tiek pat ir taip pat kaip užsienyje? O kaip tame užsienyje mūsų tautiečiai dirba? Gal po 24 valandas per parą? Kodėl užsienyje minimalus valandinis atlygis yra keturgubai didesnis nei Lietuvoje? Kiek žinau, tie „vargšai“ lietuviukai užsienyje dirba po 8 arba po 12 valandų, ir tikrai niekas neleistų dirbti 24 valandas per parą.
O Lietuvoje jie aria po tas pačias 8 ar 12 valandų ir dar prisiduria iš papildomo darbo kur nors puse ar ketvirčiu etato. Taip išeina, kad kai kurie lietuvaičiai savo gimtinėje prakaituoja vos ne visą parą, ir vis tiek negali lygintis su emigrantais. Manau, kad šioje vietoje geriausią atsakymą rastų pati ponia Maldeikienė ir nujaučiu ką ji atsakytų tokiems „protingiems“ politikams...
Ir dar viena nauja mada atsirado Lietuvos žiniasklaidoje – tai žinomų žmonių ar politikų pasisakymai arba idėjos Lietuvai. Kas čia per marazmai? Atrodo, kad kažkas gerai apsirūkęs žolės sėdo prie kompiuterio ir pažvelgęs į lubas, paskui į dangų, galop žvilgsnį nukreipęs ant motinėlės žemės, nusprendė pasiūlyti „gerų“ idėjų Lietuvai. Na, jei atvirai, tai gal koks vienas procentas tų vizijų ir atitinka tikrovę, bet kitose – tik balti arkliai kažkur toli horizonte.
Bet galiu pasidžiaugti, kad tik šitos „idėjos“ kartais man šiek tiek ir tepakelia nuotaiką.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nori paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašyk el. p. pilieciai@delfi. lt.