Mūsų šeimos istorija, deja, yra panaši į daug Lietuvos šeimų. Nesame nei asocialūs, nei valstybės išlaikomi – sunkiai dirbome daug metų, kad užtikrintume savo vaikams gerą gyvenimą, skanų ir sveiką maistą, galimybę tobulėti, lankyti būrelius ir kalbų kursus. Šeimoje jokių problemų niekada nebuvo – esame normali, mylinti šeima ir visi esame, na, tiksliau buvome, labai artimi ir atviri. Vyriausias vaikas jau užaugęs, baigė mokslus ir dirba, kabinasi į gyvenimą. Jaunėlis daug metų buvo tikras džiaugsmas širdžiai – ramus, atsakingas, geros širdies berniukas... Kol nepakeitėme mokyklos.
Kiekvienas tėvas žino tą nerimą, jog negali su savo vaiku būti kartu 24 valandas per parą. Deja, mūsų berniukas mokykloje susidėjo su netinkamais draugais. Iš pradžių nieko nepastebėjome, nes viskas buvo gerai – vaikas laiku grįždavo iš mokyklos, ruošė pamokas, lankė būrelius. Praėjus keliems mėnesiams nuo mokyklos pakeitimo prasidėjo bėgimai iš pamokų. Išbandėme viską nuo švelnaus auklėjimo – ilgų, nuoširdžių pokalbių, iki griežto auklėjimo – draudimo susitikti su draugais, papildomų darbų namuose. Bet jau buvo per vėlu, nes paaugliui, deja, pirmą vietą užima draugai ir jų nuomonė. Mes tapome tais piktais „seniais“, nuo kurių būtina atsiriboti. Jei laukdavome sūnaus po pamokų, kad pasitiktume – jis pabėgdavo iš jų vidurio. Jei neišleisdavome iš namų – išlipdavo per langą arba pavogdavo raktus. Su vyru praleista daug bemiegių naktų ašarose, skambinant į mobilųjį, kuris visada išjungtas.
Viso to priežastis buvo narkotikai ir alkoholis. Norėdamas atrodyti maištingesnis ir „kietesnis“ prieš naujus draugus sūnus jų neatsisakydavo. Kai sūnus, mums pralaukus eilinę bemiegę naktį, negrįžo namo pirmą kartą, kreipėmės į policiją. Rezultatas mus šokiravo. Taip, gavome baudą už vaiko nepriežiūrą. Paklausėme, kas būna asocialiems tėvams, kurie neieško savo vaikų ir leidžia jiems gyventi gatvėse. Pareigūnai tik gūžčiojo pečiais, nes jei nėra pareiškimo apie dingusį vaiką – nėra ir problemos. Supratome, jog neveltui įbauginti tėvai bijo kreiptis vaikui pabėgus iš namų – jei ieškai vaiko, pagal įstatymus esi blogas tėvas, o jei neieškai – turbūt geras, nes nekeli problemų pareigūnams.
Vėliau kreipėmės į vaikų teisių apsaugos tarnybą su pagalbos prašymu. Sužinojome, jog vienintelis variantas, kurį jie mums gali pasiūlyti – psichologas vaikui ir tėvams. Na, akivaizdu, jog paauglišką maištą išgyvenantis vaikas tikrai neis pas psichologą savo noru. Kitų sprendimo būdų jie pasiūlyti negali.
Kalbant apie galimybę uždaryti vaiką į gydymo įstaigą – tokios galimybės nėra. Taip yra dėl to, kad pagal įstatymus negalima vaiko priverstinai gydyti. Atsakykite man, gerbiami įstatymų leidėjai, jei vaikas susirgtų gripu ir nenorėtų gerti vaistų, ar aš neturiu teisės jam jų sugirdyti, nes tai bus prievarta prieš vaiką? Taigi, mums, kaip tėvams, derėtų leisti vaikui numirti tokioje situacijoje? Įstatymai teigia, jog vaikas nėra pakankamai savarankiškas gyventi atskirai, vairuoti ir balsuoti, bet jau yra pakankamai savarankiškas nuspręsti, ar jam reikia gydytis nuo priklausomybės?
Taigi, su šeima esame praradę viltį. Valstybė, kuriai mokame mokesčius, kurią esame pasiruošę ginti, nenori apsaugoti savo jaunųjų piliečių. Nekaltiname nei pareigūnų, nei vaikų teisių apsaugos tarnybos – yra įstatymai, kuriuos jie privalo vykdyti. Dauguma jų labai jautriai sureagavo į mūsų situaciją ir pasidalino praktika, jog tokių tėvų kaip mes – tūkstančiai. Tiesiog nėra teisinių įrankių mums padėti.
Gerbiami seimūnai ir ministrai, gal vietoj to, kad užsiimate popieriniais atvirukais ir kavinių darbo laiku, metas susirūpinti augančia Lietuvos ateitimi? Mes tikrai nelauksime tragedijos, nors tik tada atsibundate. Ko reikia, jog, Gedimino prospekto karaliai pastebėtų, jog yra apsirengę ne naujais drabužiais, o nuogi? Ar turite drąsos padėti Lietuvos ateičiai?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Papasakokite, ką jūs apie tai manote? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokslo metai“.