Tik įžengus pro duris mane pribloškia įvairaus maisto ir lengvosios pramonės kvapų mišinys. Ir jis nėra blogas – tiesiog specifinis ir baisiai įdomus. Mano nosiai tai – naujas išbandymas. Kartu su kvapais pasigirdo žmonių ir jų sukeliamo judesio šurmulys. Jie, kaip skruzdėlės, dirbo sandėlyje, kuriame iš įvairiausių Kauno kampelių yra suvežamas maistas. Tie žmonės sandėliavo, skirstė ir rūšiavo maistą – kruopščiai po pakelį, dėžutę, indelį.
Mane pasitiko savanorių koordinatorė Edita, iš tolo mojuodama popieriaus lapais ir plačia šypsena. Šiltas ir malonus žmogus. Ji man viską aprodė, papasakojo, o tada nusivedė į kabinetą – pasirašyti savanorio sutarties. Po sutarties sudarymo grįžau atgal į kvapų pasaulį ir pradėjau savo pirmą dieną „Maisto banke“.
Laikas lėkė nenumaldomu greičiu. Vasarą keitė ruduo. Vieną rugsėjo vakarą supratau, kad praėjo jau beveik metai nuo to karto, kai aš pirmą sykį įžengiau į šį viliojantį kvapų ir kitokios ateities pasaulį – slenkstį, kuris mano gyvenimą apvertė šimtu aštuoniasdešimt laipsnių.
Savanoriaudamas supratau, kur slypi pasaulio suvokimo ir jo išlikimo klausimai. Supratau, kad visa tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus ir jo laimingo gyvenimo. Supratau, kad kiekvienas galime padaryti kito, visai nepažįstamo žmogaus, gyvenimą laimingesnį. Bendro gėrio siekimas – pasaulio ir Lietuvos ateitis. Svarbiausia nenuleisti rankų.
Tačiau grįžkime į pradžią. Visus tuos metus, dalį savo laisvalaikio, kuris galėjo būti skirtas kitoms veikloms, aš skyriau „Maisto bankui“, o tiksliau – kitų žmonių laimingesnio gyvenimo kūrimui. Mano darbas buvo labai paprastas: maisto iškrovimas, rūšiavimas, paskirstymas, darbas dalinant Europos Sąjungos paramą skurstantiems, dalyvavimas akcijose. Supratęs šių darbų svarbą, kito pasirinkimo nemačiau. Vargu, ar ir galėjau matyti. Ypač po kontakto su paramą gaunančiais žmonėmis. Kai pamatydavau jų nušvitusius veidus, suprasdavau, kad dirbu ne veltui.
Tačiau vienas atvejis man įstrigo visam gyvenimui. Eilinės akcijos metu, dalinau lankstinukus ir raginau žmones prisidėti prie „Maisto banko“ akcijos. Iš tolo pamačiau ateinančią moterį su sūnumi. Aš ištariau jau senai nuzulintą frazę – „kviečiu prisidėti prie akcijos“, ir padaviau jiems lankstinuką. O ji man atsakė: „Būtinai nors viena preke prisidėsime. Patys gauname paramą iš „Maisto banko“ ir suprantu, kaip tai yra svarbu“. Jos sūnus atsisuko į mane ir taria: „Ačiū, pone“. Likau sukrėstas iki kaulų smegenų. Žmogus, gaunantis paramą, pats paaukoja iš to, ką turi! Tą akimirką įsitikinau, kad Lietuva turi ateitį.
Kai kurie draugai manęs vis klausdavo: „tai vis dar dirbi nemokamai?“, „neturi ką daugiau veikti?“. Kartais panašių klausimų sulaukdavau ir iš artimųjų. Niekada asmeniškai jokio atlygio už šį darbą neprašiau ir nedrįsčiau prašyti. Didžiausias atlygis, koks tik begali būti, tai laimingo žmogaus veidas, gavus taip reikalingo maisto. Tada pajauti, kad tavo darbas yra prasmingas. Galbūt dėl to, man Dievas atsiuntė dovaną. Ta dovana – mano žmona. Dievas suvedė mūsų kelius būtent „Maisto banke“. O kur dar visa galybė naujų draugų! Dar ir dar kartą įsitikinau, kad viso pasaulio galybė slypi ne materialinėje gerovėje, bet laiku ištiestoje pagalbos rankoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalink naujiena, istorija ar nuomone rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.