Kuomet pastojau, iškart žinojau, kad mano šeimai bus reikalinga auklė (trims- keturioms dienoms per savaitę), nes tiek aš, tiek mano vyras turime savo verslus ir norint, nors kiek juos kontroliuoti teks vykti į darbus. Įpusėjus nėštumui, kai buvo aišku, kad nėštumas yra normalus, į pokalbį dėl auklės darbo pakviečiau ilgametę mano įmonės darbuotoją (dirbo 7-erius metus, jai buvo 30 metų), kadangi ji turėjo pedagoginį išsilavinimą ir pati augino 3 dukras. Aš jai pasiūliau šį darbą ir atlygį po 20 litų už valandą arba, kitaip tariant, per mėnesį po 3000-3200 litų. Ji iškart sutiko. Sutarėme, kad ji palauks iki gims sūnus ir tada nuspręs galutinai.
Gimus sūnui ji net nedvejojo dėl darbo ir jam sulaukus maždaug 2 mėn. pradėjo dirbti. Iš pradžių nieko blogo nepastebėjome, kol mano sesuo pradėjo pasakoti, kad miesto parke mato mano auklę su mano sūnumi vėžimėlyje, o šalia vėžimo vis tą patį blondiną vyrą. Tada dukros iniciatyva palikome mob. telefoną, kad galėtume pasiklausyti, kas vyksta namuose, kada nėra mūsų. Rezultatas buvo toks – vaikas (4,5 mėn.) buvo ištisai migdomas (tik jam atsikėlus jis buvo vėl guldomas), o tai reiškia, jog jis įrašo metu klykė apie 3,5 valandos, nes užmigdyti buvo galima tik kokiom 15 min, mes negirdėjome jos balso visai, noriu pasakyti, kad ji jį bandytų nuraminti, išgirdau tik – užtilk. Po to klausėme jos pokalbį (telefonu), kaip ji keikė mus – suknistais ponais vadino. Po tų košmariškų 3,5 val., tuometinė auklė išvežė kūdikį į lauką ir klyksmo įraše neliko.
Aš sulaukiau rytojaus ir jai atėjus paklausiau, kaip sekėsi vakar, jos atsakymas buvo toks – gerai, kaip visada. Tada aš įjungiau įrašą ir tylėjau sėdėdama, tačiau jokio pasiteisinimo nesugalvojo, tik atsakė – aš jo nekankinau. Žinoma, su tokia aukle atsisveikinau, apie šią situaciją paviešinau feisbuke, įdėjau jos nuotrauką, patalpinau įrašą (vaiko klykimą), parašiau, kiek dirbo ir gaudavo algos. Po šio paviešinimo sulaukiau keletos skambučių iš jos draugių, kad panaikinčiau šį įrašą feisbuke, tačiau aš buvau tokia pikta, jog nieko nedariau. Dar turbūt reiktų paminėti, kad prieš tą įrašą ji savaitę turėjo atostogų, todėl negalima teigti, kad ji taip elgėsi dėl nuovargio ar pan.
Vėliau situacija išaiškėjo – tas vyriškis, su kuriuo ji vaikštinėdavo, buvo jos meilužis, jos pačios vaikai buvo prižiūrimi prastai (dukra 3 metų dar čiulpė čiulptuką, vaikų rūbai buvo plaunami bet kaip, didžiosios mergaitės dantys nevalyti, apaugę „koše“). Tai pamačiusi supratau, kad reikėjo pradėti nuo jos vaikų, o ne nuo jos pačios, nes ji visada atrodė tvarkingai ir skoningai. Visada grįžę iš darbų auklę rasdavome su mūsų kūdikiu ant rankų, po to supratau, kaip ji tai sugebėdavo, nes mums tik priėjus prie namo laiptinės, mūsų šuo, jorkšyras, bėgdavo pasitikti mūsų, o auklė tuo metu imdavo sūnų ant rankų. Šiandien džiaugiuosi, kad esu nepatikli mama, man mano vaikai yra pats didžiausiais turtas.
Mano patarimas būtų toks – kur tik įmanoma įrengti filmavimo kameras, kontroliuoti. Ieškoti per pažįstamus (su rekomendacijomis), amžius turėtu būti nuo 45 iki 63 metų., pasiimti į kelionę kartu, mano nuomone, tada galima daugiau pažinti žmogų, kad ir pvz. ilgajam savaitgaliui į pajūrį.
Išvada tokia – net mokant padorų atlygį meilės nenupirksi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalink naujiena, istorija ar nuomone rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.