Taigi praeitą savaitę sulaukiau skambučio dėl neva nulaužtos banko sąskaitos. Nusprendžiau pasilinksminti. Išklausęs gana nuspėjamos sutartinės apie tai, kaip svarbu dabar pat man pateikti visus savo slaptažodžius, paprašiau palaukti ir nepadėti ragelio.
Nuėjau pas savo šešiolikmetį sūnų-kompiuterių-genijų, tuo metus jis kaip tik transliavo paties kurto žaidimo eigą per populiarią platformą „Twitch“. Šalia jo gulėjo keli praardyti Intel® Celeron® N3060 procesoriai – iš jų, matyt, per pertraukas konstravo serverinę, kuri ateityje galbūt palaikys naują socialinį tinklą.
Pridengiau garsiakalbį ranka ir galva mostelėdamas į telefoną per dantis iškošiau „sukčiai“.
Sūnus nieko nelaukdamas užsidėjo bluetooth white fang greičio akinius ir prijungė prie telefono neaiškų, bet kokybiškai atrodantį prietaisą – raudoną degtukų dėžutės dydžio bateriją. „Jau seku juos“, – pasakė Robertas. „Išlaikyk juos dar bent minutę“. Atsakiau gerai, nes norėjau žinoti jų vardus, adresus, batų dydį ir kokiais kvepalais šiandien kvepinosi.
Čia jau situaciją perėmiau aš pats. Pradėjau atsiprašinėti, kad nerandu kodų kortelės. Iš pradžių manęs neišgirdo ir skundėsi aidu – matyt, stebuklingoji dėžutė darė tai, ką moka geriausiai. Atsiprašiau, kad ir jie patys neaiškiai girdisi, supraskite, aš senyvas ir neapsukrus žmogus ir vos sulaikiau juoką tardamas šiuos žodžius. Vėliau garso kokybė pagerėjo. Sūnus pasignalizavo, kad jau galiu padėti ragelį. Atsiprašiau ir pasakiau, kad perskambinsiu vėliau.
Sūnus jau buvo ištraukęs dviejų pasportavusių vyrų nuotraukas iš interpolo duomenų bazės – pasirodo, jie savo darbeliais įgriso ir dėdei Semui, už Atlanto, didžiajame obuolyje. Ką galime padaryti su šia informacija? Gal perduokime juos policijai? Pasiūliau. Robertas turėjo kitų idėjų. Su tokiais reikia kovoti jų pačių priemonėmis – apgaukime juos.
Artimiausią valandą mes juokėmės balsu, kai jų adresu užsakėme kokį tuziną picų. Linksmybėms besitęsiant aš pasitikrinau savo telefoną – 12 pralestų skambučių nuo to paties numerio ir dar trys žinutės: „kaip jūs tai padarėte? Tučtuojau liaukitės.“, „Prašau pasigailėti, pergudravote mane, ponas“ ir paskutinė „Neeeee!“. Nemėgstu sukčių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Turi patirties kovojant su sukčiais? Pasidalinkite patirtimi el. p. pilieciai@delfi.lt.