Taigi būnant Škotijoje, sužinojau, kad toje šalyje su maždaug 5 milijonais gyventojų veikia 125 viskio varyklos, viskio gamyba yra svarbi ekonomikos šaka, turinti senas tradicijas, viskio gamyba yra teisiškai labai reglamentuota ir prižiūrima. Stipraus alkoholio gali nusipirkti nuo 18 metų, bet jeigu tu esi jaunesnis nei 25 metų amžiaus ir pardavėjas abejoja tavo amžiumi, privalai jam parodyti savo asmens dokumentą.
Grįžęs internete pasidomėjau ir radau, kad įvairiais duomenimis alkoholio Škotijoje suvartojama tarp 10 ir 12 litrų vienam vyresniam nei 15 metų, taigi škotas išgeria tik 20 ar 30 % mažiau nei lietuvis, bet nacija nenusigeria. Nesiimsiu analizuoti kiekybinių alkoholio suvartojimo rodiklių, nes skelbiami duomenys yra labai įvairūs, kartais net sunkiai paaiškinami, bet man vis tiek įdomu, kodėl vienos tautos nusigeria, kitos ne. Pasidairykim po Europą. Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje yra šimtai tūkstančių vynuogių augintojų, pagaminama dešimtys milijonų litrų vyno, vynas geriamas kasdien – bet tautos nenusigeria. Vidurio Europos šalys, bei Vokietija, Belgija žinomos kaip alaus mėgėjos: belgai gamina ir vartoja gana stiprų alų, jo galima nusipirkti nuo 16 metų, bet jie nenusigeria, o Vokietijos kanclerė nebijo pasirodyti su dideliu alaus bokalu per televiziją. Šalyse su vėsesniu klimatu (Škotija, Airija) pagaminama ir išgeriama daug stiprių alkoholinių gėrimų, bet tautos nenusigeria. Tai kurgi šuo pakastas? Daugelis atsakys, kad tautos kultūra lemia tai, kaip ji vartoja alkoholį. Tai tiesa, bet kas tą tautos kultūrą formuoja?
Galvojant apie alkoholio vartojimo kultūros istoriją ir geografiją, kyla klausimas, kodėl tautos nusigėrimo problema pirmiausia iškilo Rusijoje ir šalyse ilgą laiką buvusiose Rusijos įtakoje. Vienas iš galimų atsakymų yra alkoholio gamybos monopolizacija. Carinėje Rusijoje buvo išrasta pigi geriamo alkoholio technologija. Carinė valdžia suprato, kad pigaus alkoholio gamybos monopolizavimas leidžia „nušauti du zuikius“: pirma – geras pelnas iždui, antra – pigi pramoga, kuri apkvailina žmones – o kvailus žmones ir valdyti lengviau. Tokia strategija buvo sėkmingai plėtojama ir sovietinėje Rusijos imperijoje, tokios strategijos, deja, faktiškai neatsisakė tiek dešinioji, tiek kairioji, tiek neturinčios aiškios ideologinės pakraipos nepriklausomos Lietuvos valdžios.
Alkoholio vartojimo kultūrą formuoja ne tik tie, kas vartoja, bet ir tie, kas jį siūlo, arba gamina, ir, be abejo, alkoholio reklama. Stambus alkoholio gamintojas visada turės daugiau išteklių reklamai, nei keli smulkūs gamintojai, be to, kaip rodo nesena patirtis, stambūs alkoholio gamintojai dar gali ir „paskolinti“ nemažas sumas politikams. Iš to, kas rašoma spaudoje, galima daryti išvadą, kad kiekviena valdančioji partija, deklaruodama rūpestį valstybe, faktiškai rūpinasi, kaip išsilaikyti valdžioje ir sukaupti tiek resursų, jog galėtų išgyventi kol bus opozicijoje, o tokius resursus partijoms sukaupti padeda ne rinkėjai, bet verslininkai. Nemanau, kad pagal šį parametrą partija, kuri dabar yra valdžioje, labai skirtųsi nuo kitų, taigi yra tikimybė, kad verslas skambiai deklaruodamas kovą su alkoholizmu, darys viską, jog tai būtų tik įvaizdis, bet ne realūs žingsniai. Jeigu dabartinė valdžia tikrai nori, kad Lietuvos žmonės nenusigertų, ji privalo atkreipti dėmesį ne tik į alkoholio vartojus, bet ir į jo gamintojus.
Klabant apie alkoholio vartojimą, reikėtų atskirti du dalykus: geriamą alkoholį ir alkoholinį gėrimą. Geriamas alkoholis tai yra kuo pigesniu ir greitesniu būdu pagamintas alkoholis, kurio tikslas apsvaiginti žmogų. Gėrimo skonis ar subtilumas yra antraeilis tikslas. Siekiant gamybos pigumo ir pelno geriamas alkoholis gaminamas iš bet ko, visokias būdais užmaskuojant prasto alkoholio šlykštumą tiek, kad būtų įmanoma išgerti ir nepažeistų minimalių higienos normų.
Didelės reklamos kampanijos yra vienas iš būtiniausių geriamo alkoholio pardavimų variklių. Geriamas alkoholis turi paklausą tarp prasigėrusių, arba turinčių tikslą prisigerti. Alkoholiniai gėrimai gaminami iš natūralių žaliavų, jų gamybos technologija sudėtinga ir ilga. Pagrindinė alkoholinio gėrimo paskirtis yra suteikti subtilų skonį geriančiajam, ir tik po to jį apsvaiginti (ne veltui stiprių alkoholinių gėrimų gamybos procesas trunka nuo kelių iki keliolikos ir daugiau metų). Geri alkoholiniai gėrimai paprastai gaminami nedidelėmis partijomis, jiems nereikia didelių reklamos kompanijų. Alkoholinius gėrimus vartoja tie, kurie nori paįvairinti savo pramogas, bet neprisigerti.
Alkoholinius gėrimus įpirkti gali ne kiekvienas lietuvis (ir dėl to tikrai neverta liūdėti), tuo tarpu, geriamo alkoholio prekyboje yra tiek, kad gali net kelis kartus prisigerti, ir jo vis tiek nepristigs, nes stambūs (efektyvūs) alkoholio gamintojai visada sugebės užpildyti ištuštėjusias lentynas.
Yra toks žemaitiškas posakis „klynas klyną varo“, kitaip sakant, įstrigusį pleištą galima ištraukti šalia kalant kitą pleištą. Gal girtuoklystės pleištą galima ištraukti kito pleišto pagalba?
Sveikatos apsaugos ministras yra pasakęs, kad alkoholio vartojimo sumažinimo priemonės yra orientuotos į tai, kad neugdytume naujos alkoholikų kartos, ir aš visiškai sutinku su tokia nuomone. Tačiau naujoji karta tai ne mūsų karta, kuri negalėjo išsiugdyti vartojimo pasirinkimo įgūdžių ir metėsi į kiekybinį vartojimą. Naujoji karta turi visiškai kitokį vartojimo suvokimą ir platesnes vartojimo pasirinkimo galimybes. Naujosios kartos nebegalime tiesiog priversti ko nors nebevartoti, bet turime sudaryti jai sąlygas ugdyti savo vartojimo kultūrą. Naujoji karta patiria ir patirs stresų dėl labai greitos ir daug pašalinių efektų turinčios civilizacijos raidos, todėl visada ieškos priemonių, kaip tą stresą įveikti, ir mes turime išmokyti naują kartą nemalšinti streso geriamuoju alkoholiu. Taigi įstrigusį girtuokliavimo geriamu alkoholiu pleištą galima pabandyti išvaryti kitu – saikingu alkoholinių gėrimų vartojimu. Turėtume iš rinkos išstumti geriamą alkoholį, o kad susidariusios tuštumos rinkoje neužpildytų kiti kvaišalai, neturėtume trukdyti patekti į rinką aukštos kokybės alkoholiniams gėrimams. Tai pasiekti galima vienu metu įgyvendinant kelias priemones:
1. Apmokestinti didžiųjų alkoholio gamintojų produkciją maksimaliais mokesčiais;
2. Leisti įsteigti nedideles spirito varyklas kaimuose arba miesteliuose, kuriuose gyvena nedaugiau kaip 20 tūkstančių gyventojų, kurios galėtų pagaminti kokybišką spiritą iš vietinės kilmės žaliavos ir kurias prižiūrėtų valstybė. Alkoholinius gėrimus, pagamintus smulkių spirito varyklų pagrindu apmokestinti vidutiniais mokesčiais;
3. Ypatingai sugriežtinti alkoholio patekimo į rinką kontrolę, o išaiškintiems nekokybiško alkoholio tiekėjams, be maksimalios piniginės baudos dar ir atimti alkoholio gamybos licencijas apie tai viešai paskelbiant
Daugeliui tai gali pasirodyti netinkama, nes dabar rinkoje esantis geriamas alkoholis labai pabrangtų, o alkoholio gamybos monopolininkai tuoj pat puls įrodinėti, kad tada į rinką pateks nekokybiškas bei kontrabandinis alkoholis ir tauta bus nugirdyta. Taip, toks pavojus yra, jeigu bus įgyvendinta tik pirmoji priemonė, o antroji ir trečioji ne. Taigi, visas minėtas priemones reikia įgyvendinti un ensemble.
Įgyvendinus pirmą priemonę, dauguma šiuo metu rinkoje esančio alkoholio labai pabrangtų. Tiems, kam geriamas alkoholis tebėra „kasdienio vartojimo prekė“, aišku, bus labai nepatenkinti, bet, kaip buvo minėta aukščiau, tikslas yra kita visuomenės dalis, kuriai alkoholis dar netapo „kasdienio vartojimo preke“, taigi ši visuomenės dalis turės dar mažiau galimybių tapti priklausomais nuo geriamo alkoholio.
Labai pabranginus geriamą alkoholį, tuoj pat sukrus nelegali rinka. Prievarta ją išnaikinti vargu ar pavyks, todėl būtina leisti kokybiškų, valstybės sertifikuotų naminių alkoholinių gėrimų gamybą.
Pagaminti geros kokybės alkoholinius gėrimus namų sąlygomis yra labai sunku, todėl, kad nebūtų gaminamas taip vadinamas „šamarliakas“, naminių alkoholinių gėrimų gamyba turi būti išskaidyta ir kontroliuojama trimis atskirais etapais: raugo gaminimas, spirito varymas ir gėrimo brandinimas.
Raugą gaminti gali būti leidžiama asmenims gyvenantiems atskirose sodybose, kaimuose ar mažuose miesteliuose ir įsigijusiems sertifikatą. Raugo gamintojų sertifikatas turėtų būti išduodamas tik baigus atitinkamus jo gamybos kursus, arba asmenims ne mažiau kaip penkerius metus dirbusiems šį darbą kartu su sertifikuotais gamintojais. Raugą gaminti turi būti leidžiama tik iš grūdų ar vaisių, užaugintų pačio gamintojo/ūkininko, arba įsigytų iš kaimyninių ūkininkų. Raugo gamintojai turi būti registruoti (kaip pavyzdžiui, pirminiai žuvų supirkėjai). Raugo gamintojų registre, be duomenų apie patį gamintoją, turi būti bent dešimt metų saugomi duomenys iš kur įsigyti grūdai pagaminto raugo partijai; kokioje spirito varykloje jis buvo panaudotas; koks spirto kiekis gautas, kur panaudotos nuoviros ir kita. Raugo gamybos procesą privalo prižiūrėti maisto ir veterinarijos tarnyba.
Leidus gaminti naminį raugą paįvairinsime ekonominę veiklą regionuose, mokslo įstaigoms suteiksime galimybę gauti papildomų pajamų apmokant raugo gamybos principų, pagaliau gal vietos ūkininkai pradės auginti ekologiškus javus, nes naminiam raugui trąšų prikimšti grūdai netinka – trąšų smarvė persimeta į spiritą.
Spirito varymas turi būti leidžiamas tik sertifikuotuose spirito varyklose (bravoruose). Tai normali ir ilgą istoriją civilizuotuose šalyse turinti praktika (pavyzdžiui, Mažojoje Lietuvoje buvo daug nedidelių spirito varyklų, bet mažalietuviai nebuvo girtuokliai, atvirkščiai, žymiai šviesini, nei carinės imperijos teritorijoje gyvenę lietuviai). Tokiose spirito varyklose turi būti užtikrintas procesas leidžiantis išgauti švarų tam tikro stiprumo (pagal brandintojo užsakymą) spiritą. Sakydamas švarų, turiu omenyje, spiritą, išvarytą, tokiu rėžimu, kad jame neliktų kenksmingų priemaišų, kurios būna varant namų/miško sąlygomis. Tolesnis, rafinuotesnis valymas jau būtų brandintojo reikalas. Beje geriamo alkoholio reklamose skelbiami filtravimai per sidabrą, auksą ar platiną ir panašiai, tik pasako, kad tas geriamas alkoholis, ko gero, pagamintas iš nelabai ekologiško spirito.
Mažuose miesteliuose ar kaimuose pilna nebenaudojamų patalpų, jas pertvarkius galima įrengti spirito varyklas, taip sukuriant papildomas darbo vietas, emigracijos tirpdomuose miesteliuose. Spiritas turi būti grąžinamas raugo gamintojui, turinčiam brandinimo licenciją arba sertifikuotiems gėrimų brandintojams. Spirito varyklos savo veiklą privalėtų registruoti duomenų bazėje, kurioje bent dešimt metų saugomi duomenys apie kiekvieną pateiktą raugo partiją, spirito gauto iš tos raugo partijos kiekį, stiprumą bei kokybinius parametrus, kam realizuotas spiritas; kam realizuotos nuoviros ir kita.
Gėrimo brandinimas, tai tokia alkoholinio gėrimo gamybos proceso dalis, kurioje idėjoms ir sumanymams ribų beveik nėra. Lietuvoje populiarios ir nebrandinta „degtinukė“, ir trauktinės, ir užpiltinės. Lietuviško viskio, kuris būtų brandintas bent trejus metus nežinau, bet neabejoju, kad kur nors dar nesugadintame kaime yra žmonių, kurie ypatingoms progoms laiko ilgai brandinto gėrimėlio.
Kas yra susidūręs su naminės varymu žino, kad ką tik išvaryta naminė turi bent parą „pakvėpuoti“, ir tik po to jau įmanoma gerti. Gera, nebrandinta ar kitaip nepagardinta degtinukė gali būti pagaminta tik iš labai gerų grūdų ir varymo procesas turi būti labai pasisekęs, taigi jos kaina yra tikrai nepigi. Tokia degtinukė neturės pašalinių kvapų – tik duonos, todėl vietoj degtinukės, gal geriau būtų vadinti duoninuke. Lietuviui duonos kvapas šventas, todėl nors ir brangi duoninukė laikui bėgant tikrai turėtų išstumti iš rinkos visokias „vodkas“ valytas visokiais įmantriai reklamuojamais filtrais.
Beje, dėl spirito valymo. Egzistuoja keletas ekologiškų spirito valymo būdų (pavyzdžiui, su šviežiai pamelžtu karvės pienu). Kiekvienas brandintojas manau atrastų savo būdą, kuris būtų ekologiškas, sveikas ir suteiktų savitą skonį. Toliau fantazijai ribų nėra: žolelės, uogos, vaisiai, brandinimas ąžuolinėse statinėse ir taip toliau... Kad į rinką nepatektų nekokybiški gėrimai, būtina atsakinga ir subtili kontrolė, nes būtina išsaugoti brandinimo paslaptis. Čia reikia ypatingai sąžiningų specialistų. Sąžiningi specialistai yra kiekvienos valstybės puošmena, kodėl Lietuvoje turėtų tokių puošmenų nebūti?
Kaip ir kiekvienoje gamyboje, taip ir alkoholinių gėrimų gamyboje yra atliekų – tai nuoviros. Bet ar tai atliekos? Man yra tekę išpilti nuoviras į talpą pamiškėje, kur ganėsi palaidas galvijų prieauglis. Tai, kai tik užuosdavo kvapą, tuoj pat „zovada“ atlėkdavo, žolės ėdimas tada neberūpėdavo, varvindami seilę laukdavo kibirėlio tokių „atliekų“. Yra tekę tokių „atliekų“ pamaišius su runkeliais papilti ir kiaulėms į lovį, tai jos lovį tiesiog iki blizgesio nupoliruodavo, nes nesiliaudavo laižyti, kol lovyje buvo jaučiamas nors menkiausias tokių „atliekų“ kvapas.
Paskutinis aspektas: ką daryti su didelėmis spirito gamyklomis. Manau, joms reikėtų sudaryti galimybę pakeisti savo veiklos pobūdį. Dideliuose miestuose tikrai yra potencialo, ir jos nesunkiai galėtų persitvarkyti į maisto ar medikamentų gamyklas.
Taigi tikrai galime išgyvendinti alkoholizmą Lietuvoje ir vėl tapti aukštos kultūros šalimi. Tik alkoholizmo pleištą reikia ištraukinėti ne rafinuotomis viešosiomis ir politinėmis akcijomis, o paprastai – valstietiškai – leisti atsigauti kaimo žmonėms ir nurungti didžiuosius alkoholio gamintojus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalink naujiena, istorija ar nuomone rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.