Nesitikėjau švelnumo iš vėjo.
Neatsakiau tuo pačiu. Aš jo nepastebėjau.
Kažkada šalia savęs nepastebėjau žmogaus, artimo sielai, kūnui ir protui. Nuostabi pažintis mane ištiko prieš porą dešimtmečių. Kalbu apie praėjusį laiką, o jis galėjo būti būsimasis – ir laikas, ir mano žmogus.
Bendravome kelerius metus, o aš nepatikėjau, kad tai jis – tas, su kuriuo norėčiau būti visą laiką. Man buvo dvidešimt keleri, savo vizijose šeimos vaizdinių dar nekūriau. O ar galėjau? – mąsčiau tuomet. Jis turėjo šeimą.
Susitikome traukinių stotyje, žinojau, kad komandiruotėn į kurortinį miestelį keliausime kartu su kolega iš kito miesto. Atėjo aukštas vyras. Keturiasdešimtmetis, žilstelėjęs. Bendrauti buvo paprasta, keliavome, juokavome, likome dėkingi vienas kitam už draugiją ir neprailgusį laiką.
Ir dar daug daug laiko kartu, pokalbių apie tą pačią mūsų profesiją, tas pačias knygas, idėjas, pomėgius. Aš likau kelias dienas atostogų, jis išvyko. Po to – keletas jo viešnagių mano mieste, kai atvykdavo darbo reikalais. Rožinės spalvos rožės iš jo rankų... Daugybė laiškų į abi puses. Sutarėme, kad rašysime senovinius laiškus – ranka. Sakydavau sau „šiandien šventė“, kai pašto dėžėje nutūpdavo vis naujas baltas balandis – taip vadinau jo laiškus.
„Kaip gerai, kad mums nepabosta būti kartu. Net ir tada, kai tylime?“ – kartą priminė. Reaguodavo: „Dažnai pamąstau: kas bus tas žmogus, atėjęs į Tavo gyvenimą ir padėsiantis ištirpdyti Tavo ledus Tavyje“, – guodė, kai užsiminiau apie išgyvenimus. – Kokia tik būtum, su ledais ar be jų, aš vis tiek Tave myliu. Vien todėl, kad esi tokia, kokia esi, su ledais ar be jų!“ Kalbėdavomės laiškais, kartais – telefonu. „Jaučiuosi pavargęs. Ištroškęs faktų žmogus atidenginėjo mano sielos žaizadas, visiškai neturėdamas kuo jas gydyti. Todėl išbėgu nuo visų ir visko (tik ne nuo savęs) pasislėpti“, – parašė važiuodmas į sanatoriją. Stabtelėjo mano mieste. Rožinės spalvos žydėjimas iš jo rankų...
*
Ilgai negavau laiško. Ir aš neparašiau. Sulaukiau jo žmonos skambučio. „Nebėra!“, – pasakė. Tvarkydamos su dukra jo kambarį, rado mano rašytą atviruką, jame buvo mano telefono numeris.
Ji pakvietė atvažiuoti, pasikalbėti, nes yra vienui viena ir kasdien verkia. Nustebome viena kitą pamačiusios – viena kitą įsivaizdavome kitaip. Pakvietė įsikurti visiškai tuščiame kambaryje. Tik paklota lova ir tuščias stalas. Nė popierėlio, nė jokio daikto. Jo kambarys.
Mūsų pokalbis – atsiminimai, atsiminimai, atsiminimai. Ji pasakojo atvirai ir daug. „Jis manęs nemylėjo.“ Širdies skausmą, kurį sukėlė nemeilė jai ir jos dukrai, gal todėl, svarstė balsu, nemylėjo, kad mergaitė gimė iki jiems susipažįstant, įveikinėjo namų ruošomis, dukros ugdymu. Turėjo mėgstamą darbą, atsidavimas darbe gal ne tiek gyventi padėjo, kiek susitaikyti su gyvenimu. Niekad nesijautė laiminga. Sakė, kad nėra patyrusi jausmo būti kartu. Tik atskirai. „Negerai ilgai kalbėtis apie sunkumus. Dabar jau tikrai sudeginsiu“, – pažadėjo man, o gal sau, parodžiusi nuotraukas, savo gyvenimo skaudžius priminimus. Daug verkė, aš negalėjau paguosti. Išgirdau, ką turėjau, kas nepamirštama: „Kodėl aš su jumis kalbėjau, kad vyras nebuvo man geras. Apie jį nesu nė karto, niekam nesu pasakiusi, kad buvo negeras.“
Nemiegojau. „Gerai“ sakiau kitą rytą, kai ji paklausė, kaip miegojau.
*
Tebeturiu visus jo laiškus. „Tu teisi: raštas nelabai tobulas susikalbėjimo būdas. Žodžiais išreikšta mintis vadinama kalba. Kai susitiksime ir atsisėsime vienas priešais kitą, žiūrėsime vienas kitam į akis, mes skaitysime jose tekstus, „parašytus“ Tau ir man! (...) Ieškau liepaitės sodinuko, pasodinsiu parkelyje netoli savo namų – Tau.“ Medelį netrukus ir pamačiau, vos tik susitikom jo mieste, sakė, jog tai aš augu jo akyse. Džiaugėmės, juokavom – buvo gera. Dabar, jeigu ir būnu jo mieste, nelankau savo liepos.
Dabar mano gyvenime yra žmogus, tirpdantis visus mano ledus. Laiminga esu, nes galiu būti su juo labai arti ir artima, nes esu mylima, nes galiu dalytis šiltais jausmais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys – nugalėtojas atsiųstas konkursui „Atostogų romanas“.