Gyvenime esu visiškas vidutinybė, baigiau populiariausią ir įvairiai linksniuojamą aukštąjį mokslą, dirbu (ne itin sėkmingai) pardavimuose... Bent jau taip gyvenau prieš gerą pusmetį. Vieną eilinį penktadienį sėdėjau su draugais bare ir skundžiausi savo gyvenimu, savo atlyginimu, savo butu, mašina, kurios aš neturiu, kai vienas mano vaikystės draugų man pasakė:

– O gal nori dėl to ką nors padaryti?

– Kaip suprasti?, – atsakiau aš.

– Na žinai, nustoti skųstis ir kažką daryti dėl savo situacijos?

Įsidrąsinęs nuo alkoholio ir cigarečių aš jam pasakiau, kad pasakyk ką turi omenyje ir aš prižadu jo patarimu, kad ir koks jis būtų, pasekti 100 procentu, visgi nesu iš tų, kurie neklauso kitų nuomonės. Jis man tik davė vieno žmogaus kontaktus ir pasakė, kad paskambinčiau ar parašyčiau jam ir nurodyčiau, kad mane siuntė mano draugas. Viskuo kitu turėtų pasirūpinti žmogus esantis kitame ragelio gale. Bet tai padarysi rytoj – pasakė mano geras draugas – ir mes pakėlėme bokalus. Tas vakaras susimaišė su naktimi, jaučiausi lyg kitas žmogus, toks... laisvas? Net nepajutau, kaip rankoje atsirasdavo vis kitas kokteilis, kuris prisidėjo prie to, kad to vakaro eiga tapo labai miglota. Pamenu tik tiek, kad buvau įsitikinęs visa savo esybe, kad nuo šiol viskas labai stipriai pasikeis arba visai niekas nepasikeis ir kad dar gali būti, jog truputį pasikeis viskas.

Taigi kitą dieną atsikėlęs savo nemylimame bute pasiėmiau savo kažkada gerą telefoną suskaldytu ekranu ir paskambinau žmogui, kurio tik vardą žinojau (tarkime tai Valdas – visgi šis straipsnis nėra reklama, kad naudočiau tikrąjį vardą). Išgirdau pasitikintį savimi balsą – iš karto patraukė mano dėmesį. Nerišliai papasakojau apie tai, kas ir kodėl mane nukreipė į jį. Tyla. Tada pasitikintis balsas man pasakė adresą, penktadienis 18:10, atsinešk tris reikalingiausius ir tris nereikalingiausius daiktus, jei daiktai per dideli, kad temptumeisi kartu, užsirašyk jų pavadinimus ant atskirų lapelių, tau tai kainuos. Valdas padėjo ragelį neišklausęs, ar tai man tinkamas laikas.

Susitikimui įsidėjau į savo krepšį kompiuterį, telefoną ir buto raktus – trys reikalingiausi daiktai, jų priešingybės tai trys lapeliai su užrašais – nenešiojamų rūbų lentyna, perskaitytos knygos ir fotelis. Po skambučio į duris senamiesčio buto durys atsidarė ir Valdas nužvelgė mano nuo galvos iki kojų. – Užeik.

Tik įėjus į jo darbo kambarį jis prisėdo prie savo naujai atrodančio kompiuterio, šalia kurio gulėjo to paties vaisiaus ženklu pažymėtas prabangus telefonas. – Pildau tavo anketą. Grįžęs nusiskusk ožio barzdelę ir tuos „bakenbardus“ ar kas čia turėtų būti tokie, nesvarbu atrodo pras-tai.

Aš tiesiog tylėjau.

- Ką atsinešei be kompiuterio ir telefono?

- Ką? – išlemenau aš.

- Koks trečias daiktas? Žmonės visada atsineša kompiuterį ir telefoną, tik trečias svarbiausias daiktas ne visada sutampa? Kas tai? Mašinos raktai?

- Ne, buto.

- Originalu, – pasakė, kažką spausdindamas kompiuteriu, Valdas. Tai kokia jų būklė?

- Na... butas nėra naujas – pradėjau aš..

- Kalbėkime dešimtbalėje sistemoje. Kiek jis tave tenkina?

Pasakiau tris skaičius, kurie neviršijo penkių.

- Tai pats vertini tuos daiktus kaip svarbiausius gyvenime, bet nei kiek nesirūpini jų kokybe? Nuo šiol tu mąstysi kitaip. Nuo šiol tu mąstysi kaip laimėtojas, - pasakė Valdas. Imk, čia mano draugo kontaktai, jis užsiima elektronika ir „the internet of things“. Savo laiku dirbo programuotoju „Silicon Valley“, o tam „bičui“ dar tik dvidešimt!

Tuomet suskambo telefonas padėtas prie kompiuterio ir man pasakė, kad pirmasis susitikimas baigėsi.

– 25 minutės – 25 eurai, – pasakė naujasis mano mokytojas.

Sumokėjau. Ir jau einant pro duris Valdas man pasakė.

– Kita savaitė. Tas pats laikas, būsimasis laimėtojau, – susijuokęs pasakė vaikinas, kuriam negalėjo būti daugiau nei 22-eji. Dar vienas dalykas – išmesk tą šlamštą, kurį įrašei lapeliuose.

– Bet tu net nežinai kas ten, – labiau dėl įdomumo pabandžiau užprotestuoti aš.

- Žinau pakankamai, kad nuspręsčiau, kad tai šlamštas, tu man pats tai pasakei.

Durys užsidarė. Po šio susitikimo buvo dar dešimtys kitų. Sunku paaiškinti, ar man persidavė koučerio pasitikėjimas ar jo plano man net nereikia suprasti, bet gyvenime iš tikrųjų atsirado pasikeitimų – pakeičiau telefoną ir kompiuterį, išėjau iš darbo, šiuo metu ieškau manęs vertos pozicijos. Čia manau ir užbaigsiu pasakojimą ir tuo pačiu paskutiniame susitikime Valdo duotą užduotį – parašyti pasirinkta tema internete. Viskas, bėgu į susitikimą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Pasidalink savo mintimis ar istorija rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.