Ieškojau meilės, kurios mano pasaulyje tiek nedaug, įsimylėjimo kaip išgyjimo nuo savo nelaimingų dejavimų, depresijos, nevilties ir negatyvo. Ieškojau vaistų, kurių gavus visas pasaulis nušvistų šviesesnėmis spalvomis. Ir už tuos vaistus galėjau atiduoti labai daug. Kaip sakoma, prašyk ir bus duota. Ieškodama meilės jos gavau su kaupu, bet ji tiesiogine ta žodžio prasme turėjo savo kainą ir pasekmes.
Ar kada pagalvojote, jog meilė yra pats brangiausias ir sunkiausiai pasiekiams dalykas pasaulyje? Eliksyras, išgydantis nuo visu ligų arba produktas, kurio už jokius pinigus nenusipirksi parduotuvėje. O jeigu galėumete ar nusipirktumete meilės ir kiek jūs galėtumėte už ją atiduoti?
Labai norečiau meilės nusipirkti tiesiog parduotuvėje. Užeini į parduotuvę ir iš lentynos pasiimi pusę valandos meilės. Ne, ne kūnišką meilę turėjau omeny, o tą tikrąją. Prekybos centrams paskelbus apie prekybą meile, lentynos būtų nušluotos, o internetinės parduotuvės užlūžtų per penkias minutes. Na, bet jei nenorite nupiginti meilės kaip prekės, tai gal ji galėtų būti vaistas, kurio galėtumėte įsigyti vaistineje su gydytojo receptu? Visiems išbandytiems vaistams nepadėjus, daktaras išrašytų meiles vaistų. Meilės vaistai turėtų būti naudojami dozuotai, nes padauginus grėstų euforija, o po užsitęsusios euforijos ir pati beprotybė.
Meilės vaistais žmonės pradėtų piktnaudžiauti, platinti nelegaliai ir vėliau jie būtų uždrausti. Meilė galėtų būti pats brangiausias ir geriausias vaistas nuo visu ligų.
Kiekvieną kartą išvykusi į kelionę, ieškau būtent to meilės vaisto. Ar tai būtų draugystė, įsimylėjimas, prisilietimai, apkabinimai, romantika su žvakėmis ar jo didenybė seksas – nesvarbu. Manau, atostogos tinkamiausias laikas palepinti save vyrų dėmesiu. Kokios atostogos be romano? Tą kartą romanas buvo su pinigine išraiška, bet jeigu meilės negali būti per daug, nejaugi jai gauti gailėsi pinigų?
Nuvažiavau į vieną gražiausių Ispanijos pakrančių ir tiesiog atsidaviau likimui. Esu girdėjusi įvairiausių gerų atsiliepimų apie vietinius žmones, todėl turėjau daug vilčių. Taip pat esu girdėjusi apie vyrus, ieškančius tokių moterų draugijos, su kuriomis galėtų ne tik praleisti laiką, bet ir užsidirbti. Bet niekada negalvojau, jog norėčiau būti su vyru, už kurio kompaniją dar reikia ir susimokėti. Bet aš buvau labai išsiilgusi vyriško dėmesio ir šilumos, o tokioje būsenoje principai nebuvo svarbiausi.
Nežinau, ar buvau vilkas avių bandoje ar avis tarp grobuonių, bet ieškojau savojo išrinktojo visur: sutiktųjų žvilgsniuose, žodžiuose, akimirkose, paplūdimyje ar gatvėje. Prisimenu kaip šiandien – link manęs artėjo stotingo, gražaus vyro figūra. Staiga sustojo tiesiai prieš mane ir užkalbino: „Labas, gražuole, kaip sekasi?“. Jo užtikrintas tonas ir pasitikintis žvilgsnis leido man suprasti, jog ne aš buvau vilkas, o ta vargšė avis.
Pokalbis užsimezgė labai lengvai, lyg jis žinotų ką ir kaip pasakyti. Kol aš bandžiau susivokti ir atsakyti į pasisveikinimą – jis jau pasiūlė dienos planą: „Gal einam kavos, gražuole? Po to galėsim eiti į paplūdimį“.
As, žinoma, sutikau ir ne šiaip nuėjau su juo, o tiesiog skridau ant sparnų. Ar jis tikrai pavadino mane gražuole? Man niekada niekas nesakė, kad as graži. Sakė, jog protinga, drąsi, puiki, bet niekada nepavadino gražia. Puikai supratau, kad jis sako man tai, ką noriu girdėti, bet juk ne kiekvienas vyras sugeba komplimentus žarstyti. Pažiūrėk į moterį ir pamatysi, ar jos vyras sako jai komplimentus. Juk jei už sėkmingo vyro visada slepiasi moteris, tai už laimingos moters – ją mylintis vyras.
Taip, aš buvau komplimentais ir dėmesiu apsupta visas dvi savaites. Vaiksčiojome susikibę už rankų, valgėme restoranuose prie žvakės šviesos, dienas ir naktis leidome visiškoje laimėje. Mažytė svarbi detalė yra ta, kad už viską sumokėjau aš ir dar pridėjau jam skirtų arbatpinigių. Neprisimenu nei kada, nei kaip jis man pasakė, kad man teks už viską sumokėti, o gal aš pati susipratau, bet tai man nė kiek nerūpėjo. Neklausiau nei to, kiek tokių moterų jis turi ir kodėl taip daro. Aš praktiškai jau buvau jį įsimylėjusi.
Nuostabų laiką leidome taip, kaip norėjau aš, o jis elgėsi su manimi taip, lyg būčiau karalienė.
Laikas mūsų negailėjo, atėjo metas skirtis. Aš spėjau ir prisirišti, ir isimylėti, ir kaip visiška kvailelė galvojau, jog kaip nors susitvarkysiu su gimusiais jausmais ir tiesiog pamiršiu. Jis kaip tikrai džentelmentas pasakė, jog tikrai labai patikau ir su manimi praleistas laikas buvo nuostabus ir būtinai manęs lauks kitą kartą. Mes tiesiog išsiskyrėme – nieko kito ir negalima buvo tikėtis.
Paskutinį kartą ėjau smėlėtu pajūrio krantu ir raudojau. Gavau tiek dėmesio ir šilumos kiek buvo įmanoma per trumpas dvi savaites. Atsigaivinusi meilės terapija, prisotinta komplimentais ir dėmesiu turėjau suprasti, kad tai buvo laikina. Gavau tiek meiles vaistų, jog neužmiršiu visus metus.
Tiesa, visai nepagalvojau apie vieną dalyką. Kiekvienas vaistas turi ne tik savo gydomąjį poveikį. Juk meilės vaistas turi ir šalutinį poveikį – ašaros, širdies skausmas, ilgesys, nuoskauda, vienišumas ir nemeilės jausmas. Atostogu romanai yra pats geriausias vaistas moteriai, paskendusiai savo vienatvėje ir užsisukusiai darbuose, bet tik su sąlyga, jog ji suvokia ir supranta tos draugystės laikinumą ir trapumą. Neleidžia sau įsimylėti laikinojo meilės objekto.
Nors ir labai skaudu buvo išvažiuoti, bet tikrai nesigailiu nei praleisto laiko, nei išleistų pinigų. Kitą kartą vėl važiuosiu ieškoti meilės svetimoje šalyje nesvarbu, kaip toli ir kokia būtų tokios meilės kaina.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys buvo atsiųstas konkursui „Atostogų romanas“.