Tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šis renginys sulaukia tokio populiarumo. Dalyviai susirenka išbandyti savo jėgų pasirinktoje distancijoje, žiūrovai renkasi palaikyti, pasirgti, padėti dalyviams. Pati šiame renginyje dalyvauju jau ne pirmi metai.

Kad ir kokia šventė tai būtų, mes, dalyviai, joje varžomės. Ir tai varžybos ne tik su kitais, bet ir su pačiu savimi. Vieniems lengviau, kitiems sunkiau sekasi. Vieni ateina labiau, kiti mažiau pasiruošę. Tačiau visi ateina su gera nuotaika, prie marškinėlių išdidžiai prisisegę organizatorių duotus dalyvio numerius. Finišavę dalyviai pagerbiami atminimo medaliais.

Ar žinote, koks jausmas, kai po intensyvios kovos su kilometrais ir su savo vidiniu Aš, kertama finišo linija? Ar žinote, koks jausmas, kai linkstančiais keliais eini iki savanorių, kurie užkabins ant kaklo tavo pastangas ir visą triūsą įvertinantį ir tikrai sąžiningai užtarnautą atminimo medalį? Ar žinote, koks jausmas, kai vaikštai po miestą su ant kaklo kabančiu medaliu?

Taip, kiekvienas patiria skirtingus jausmus ir visi jie stiprūs, svarbūs ir įsimintini. Be kitų jausmų, užvaldo žinojimas, kad medalis – tai užtarnautas atlygis, kuriuo ne tik didžiuojamasi, bet ir nešama žinutė kitiems: „jei galėjau aš, galite ir jūs“.

Nesupraskite klaidingai, bėgimo renginiuose dalyvauju tikrai ne dėl medalio. Ne visuose renginiuose dalyviams dalinami medaliai. Kartais organizatoriai įteikia diplomus, karais kažkokias simbolines atminimo dovanėles, pavyzdžiui, X trasoje gavome po graikinį riešutą, kartais negauname nieko. Bet dažniausiai atminimo dovanėlės įteikiamos visiems dalyviams.

Šiemet „Danske Bank Vilniaus maratone“ visi dalyviai pasipuošė atminimo medaliais. Visi, išskyrus moksleivius ir studentus, įveikusius „Corny moksleivių ir studentų bėgimo“ 3 kilometrų trasą, kurių, pasak organizatorių, dalyvavo net 2200. Kad ir kaip pozityviai nuteikia ši bėgimo šventė, kad ir kokias teigiamas emocijas išgyvenau pirmą kartą sėkmingai įveikusi maratono distanciją, mano džiaugsmą temdė žinojimas, kad mano sūnus, įveikęs moksleivių ir studentų trasą ir atstovavęs savo gimnazijai, negaus medalio. Kai susitikome Katedros aikštėje, aš net nesusimąsčiusi ir visai užsimiršusi paklausiau: „Nojau, kur tavo medalis?“. Atsakymą, manau, žinote. Medalio nedavė. Nesvarbu, kad mano sūnui 17 metų. Jis toks pat, kaip ir aš, jis toks pat, kaip ir jo brolis, kuris dalyvavo 200 metrų vaikų bėgime. Jis nori tos mažos smulkmenėlės – medalio – įrodymo, kad pastangos, išlietas prakaitas, nerimas, laukimas, galiausiai – ir dalyvavimas buvo pastebėtas ir įvertintas.

Visuomenė nuolat kalba apie tai, kad jaunimas neaktyvus, „įlindęs“ į mobiliuosius telefonus, kompiuterius, televizorius, jaunimas nenori dalyvauti, jaunimas nesportuoja ir t. t. Nesiginčysiu, taip yra, gal ne visais 100 procentų, bet ši problema aktuali, tema jautri. Tai kodėl visuomenė, konkrečiu atveju „Danske Bank Vilniaus maratono“ organizatoriai, nesidžiaugia tokiu pasyviosios, nuolat „linksniuojamos“ visuomenės dalies – moksleivių – aktyvumu? Kodėl neskiria jiems užtarnauto atlygio? Kodėl diskriminuoja šią socialiai jautrią visuomenės dalį? Atsakymą turbūt žinau – moksleiviai ir studentai už dalyvavimą šiame bėgime nemokėjo. Bet ar mes, kiti dalyviai, neužtektinai papildėme organizatorių biudžetą, ar nebuvo renginio rėmėjų, o gal medaliai dengti tauriaisiais metalais ir yra labai brangūs?

Mano įsitikinimu, neetiška diskriminuoti grupę renginio dalyvių vien dėl to, kad jie už renginį nemoka. Taip rašau ne todėl, kad mano vaikas negavo medalio. Tikrai ne. Rašau todėl, kad matau neteisybę. Sutinku, tai yra smulkmena, gyvenime neteisybių, skaudžių akimirkų, nelygybės, diskriminacijos yra daug daugiau ir su daug skaudesnėmis pasekmėmis. Tačiau esu įsitikinusi, kad turime mažais žingsneliais judėti pirmyn, stengdamiesi keistis, stengdamiesi mąstyti kitaip ir stengdamiesi mąstyti ne tik apie biudžeto papildymą, bet ir apie žmonių jausmus, emocijas, stengdamiesi parodyti, kad visi yra lygūs, visi yra svarbūs ir visi vienodai reikalingi.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Komentuoja VŠĮ „Tarptautinio maratono“ direktorius Darius Mikulis

Visų pirma, noriu pasidžiaugti ir padėkoti tūkstančiams Danske Bank Vilniaus maratone dalyvavusių studentų ir moksleivių. Prieš trejus metus nusprendėme suteikti galimybę studentams ir moksleiviams dalyvauti didžiausioje bėgimo šventėje nemokamai. Mano žiniomis, tokia galimybė nėra suteikiama Rygoje, Taline, Varšuvoje ar kitos šalies sostinėje organizuojamame maratone.

Suorganizuoti tokio dydžio maratoną reikalingas didelės komandos visų metų įdirbis ir šimtatūkstantinės investicijos. Maratoną surengti labai brangu, tad nenuostabu, kad nėra daug pavyzdžių, kada brangiai kainuojančiame renginyje suteikiama galimybė bėgti nemokamai studentams ir moksleiviams. Mes nusprendėme investuoti į ateitį suteikdami studentams ir moksleiviams galimybę nemokamai patirti tas pačias emocijas kaip ir visiems kitiems už registracija sumokantiems dalyviams.

Nepaisant nemokamos registracijos, visiems studentams buvo įteiktas dalyvio numeris su laiko matavimo kortelėmis, visų nemokamai bėgusių studentų ir moksleivių finišo laikas buvo fiksuojamas, visiems studentams ir dalyviams finiše buvo įteiktas rėmėjų dovanų krepšelis, šešios greičiausios įvairių amžiaus grupių studentų ir moksleivių komandos iki 30 narių buvo apdovanotos firminiais bėgimo bateliais. Tikimės mūsų rėmėjų ir už registracijas mokančių dalyvių dėka ir ateityje galėsime sudaryti sąlygas studentams ir moksleiviams nemokamai bėgti Danske Bank Vilniaus maratone ir patirti, tikiuosi, su niekuo nepalyginamas emocijas.