Ši deklaratyvi nuostata ir paskatino parašyti apie tai, kaip „Mūsų visų pinigai“ tampa darbdavio nuosavybe – pasiremiant praktine savo ir kolegų patirtimi ir pasakojimais, tai yra praktiniais pavyzdžiais.
Jeigu nesi darbdavys, užsidirbti, tai yra gauti darbo užmokestį iš mums visiems skirtų lėšų galima dirbant įmonėje, kuri teikia paslaugas, parduoda prekes ar vykdo darbus, finansuojamus ES lėšomis.
Taigi, einu darbintis į tokią įmonę. Vos sudarius darbo sutartį, darbdavys nė kiek nesivaržydamas pareiškia: „negalvok, kad mes tau duosim […]”, taip akivaizdžiai leisdamas suprasti, kas įmonėje „mūsų visų“ pinigų šeimininkas. Bandau paprieštarauti, bet darbdavys pareiškia, kad laimėtame konkurse projekto veikloms vykdyti skirtos lėšos yra įmonės (nors įmonė jų dar neuždirbo, dar tik konkursą laimėjo). „O aš, sudariusi darbo sutartį – ar ne įmonės dalis?“, – mąstau.
Pasirodo, darbdavys taip nemano – jis galvoja, kad „mūsų visų“ pinigais gali disponuoti tik jis ir tik savo nuožiūra, darbuotojų neklausdamas (bent nuomonės). Todėl jis pinigus „išdalina“ tik pagal jam vienam žinomus „kriterijus“. Pavyzdžiui, profesinius kriterijus atitinkančio žmogaus nepriimdamas į darbą, bet priimdamas visiškai kitos specialybės, kitos srities išsimoklinimą turinčius asmenis. Arba dar visiškai „žalią“ darbuotoją-pradedantį specialistą, paskirdamas direktoriumi – be darbuotojų nuomonės, be atrankos.
Na, maniau, gal tiesiog toks darbdavys pasitaikė, gal kitur – kitaip? Deja, tenka nusivilti, nes kitoje įmonėje darbdavys pareiškia, kad jei jis nenorės, tai joks darbuotojas nieko nepasieks ir nieko negaus. Ir dar pagrasina, kad visiems „pasakys“, jog darbuotojas, kuris nesutinka su tokiu jo požiūriu, negautų kitur darbo. Tiesiai šviesiai. Jam nesvarbu, kad darbuotojas turi teisę į darbą, teisę siekti karjeros ir gauti adekvatų užmokestį už darbą.
Du darbdaviai – dar ne visa Lietuva. Taigi, trečia įmonė. Joje, pasirodo, „mūsų visų“ reiškia „kelių bičiulių ar kolegų“, kurie galimai pasiryžę įvairiausiomis priemonėmis žlugdyti ir „juodinti“ tuos, kurie irgi pareikš teisę į „mūsų visų“ (vėlesni įvykiai parodė, kad „galimai“ labai greitai pasiteisina ir tampa „realiai“). Manote, taip elgiasi bent „užsitarnavę“, ilgametę patirtį turintys ir dėl to bent moralinę teisę į didesnį užmokestį už pastangas įgiję darbuotojai? Ne, tai – jauni trisdešimtmečiai, kurie daugiau agresyvūs, negu produktyvūs. Ir nesiverčia liežuvis, o ranka neklauso, kai bandai rašyti, jog jie – jau profesionalai, nusipelnę nemenko apmokėjimo iš „mūsų visų katilo“.
Tai tik keli praktiniai pavyzdžiai apie tai, ką realiai reiškia „mūsų visų“. Nori nenori kyla klausimas, kodėl visiems mokant įmokas į ES biudžetą, teises pasinaudoti galimybėmis turime ne visi?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nori pasidalinti mintimis ar istorija? Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt.