Su dviem studijų draugais valdome nedidelę (bet ir nemažą) įmonę, kuri užsiima verslo sprendimais bei pardavimais, turizmu, todėl dažnai tenka asmeniškai užsiimti darbuotojų paieška.
Mūsų įmonė šiuolaikiška, tikime jaunąja karta, todėl naujų darbuotojų ieškome dar iš universitetų ar kolegijų suolo. Jauni žmonės dažnai bijo įsipareigoti pasirašydami darbo sutartį, todėl visų pirma siūlome jiems 3-6 mėn. praktiką. Tačiau praktikos metu jaunuoliai įgyja realios darbo patirties, o praėjus pusmečiui ar daugiau, jei atitinka mūsų reikalavimus, gali spręsti dėl tolesnės karjeros. Kitas inovatyvus sprendimas – vietoje darbo sutarčių – pasirašome paslaugų teikimo sutartis ir tokiu būdu suteikiame galimybę patiems įgyti ir mokesčių apskaičiavimo, buhalterijos patirties. Tai itin patrauklu jauniems maksimalistams, kadangi naujasis darbo kodeksas ir taip sumažino darbuotojų teises, o ir apskritai naujoji karta siekia patys viską atlikti, net ir mokesčius apskaičiuoti ir mokėti.
Dažnai paminime savo darbo skelbimuose prie privalumų – socialines garantijas (paslaugos sutartyje numatytas „Paslaugų teikėjo“ teises) bei laiku mokamą atlyginimą (mokestį už paslaugas pagal asmens nurodytas sąskaitas įmonei). Tačiau internete dažnai yra pašiepiami skelbimai, kuriuose nurodomos šios detalės. Matyt, iš gero gyvenimo žmonės neįvertina, koks dinamiškas ir greitai kintantis yra verslas. Kartais reikia neatidėliotinai padaryti svarbią investiciją, dėl ko vėliau visgi tenka paprašyti darbuotojų palūkėti atlyginimo apie mėnesį ar truputį ilgiau.
Praeitais metais sulaukėme nemalonaus laiško iš neatrinkto į darbą kandidato. Pabandysiu pakartoti laiško turinį. Kandidatas įsižeidė, nes neva buvo pažemintas per darbo pokalbį. Matote, darbo pokalbius veda mano draugas, vienas savininkų ir kartais į pokalbius iš smalsumo, o gal dėl to, kad vyras nenusamdytų dailios sekretorės, ateina jo žmona. Taigi per pokalbį ji paklausė jaunuolio, ar jis moka prancūziškai. Jis atsakė, kad ne ir pasitikslino, ar tai yra reikalavimas. Žmona atsakė, kad gyvenime reikia žiūrėti plačiau, ne vien tik reikalavimus ant lapo ir, pavyzdžiui, ji puikiai kalba prancūziškai. Net ir dainuoja prancūziškai. Tada paprašė prieš visus kandidato atsikalbinėjimus su ja sudainuoti prancūziškos dainos duetą. Jaunuolis atėjus jo partijai tiesiog nejaukiai gūžčiojo pečiais. Iš esmės čia perrašiau tai, kuo skundėsi tas žmogus. Taigi gal egzaminuotojos klausimai buvo per daug išmušantys iš vėžių, tačiau turi būti viskam pasiruošęs. Galėjo nors pabandyti kažką išlementi, parodyti, kad stengiasi, kad jam ne tas pats. Ir dar dėl tokio dalyko įsižeisti.
Kitas dalykas dėl kurio sulaukiame neigiamų komentarų, tai prašymas pasirūpinti savo darbo priemonėmis – automobiliu susitikimams ar prekėms vežioti ir nešiojamu kompiuteriu. Mūsų įmonė stengiasi sutaupyti, todėl prašome darbuotojų atsinešti savo kompiuterius. Juk darbas savo kompiuteriu net greitesnis, nes žinai kur kas padėta, be to, ir per atostogas darbuotojas gali pasiekti visus failus.
Dažnai per darbo pokalbius mūsų paklausia, kodėl apie mūsų įmonę tokie neigiami atsiliepimai internete iš buvusių darbuotojų. Skunduose nurodoma visokių pramanų: vėluojantis atlyginimas, neva neduodame darbo priemonių, nemalonus kolektyvas, arogantiški vadovai ir dar bala žino ko. Turiu paprastą atsakymą, kuris paprastai nuramina kandidatus – skundus rašo konkurentai.
Apibendrindamas norėčiau paprašyti ieškančiuosius darbo būti supratingesniems, nusileisti ant žemės ir turėti elementarios pagarbos savo darbdaviui. Taigi reikia supratimo iš abiejų šalių. Paskutiniu metu toks jausmas, kad darbdavys tampa silpnesniąja šalimi. Čia ne apie mūsų įmonę, o bendrai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nori pasidalinti mintimis ar istorija? Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt.