Pati esu mokytoja (dirbu jau ne vienerius metus) ir tikrai nemanau, kad padėjėjai yra reikalingi visose klasėse ir visų pamokų metu.
Tačiau jų poreikis mokyklose per kelerius metus padidėjo. Kodėl? Didėjantis mokinių su pritaikytomis programomis skaičius. Žinoma, nereikia sakyti, kad šie mokiniai yra būtinai blogi moksleiviai, jokiu būdu. Turiu ne vieną mokinį su pritaikyta programa, kuris stengiasi daug labiau nei jo ar jos klasės draugai. Tačiau reikia pripažinti tiesą, kad šie mokiniai reikalauja daug daugiau mokytojo dėmesio, jie net turi teisę į daugiau dėmesio nei kiti mokiniai. Deja, pamoka kaip turėjo taip ir turės tik 45 minutes.
Tokiu atveju, kai klasėje nėra mokytojo padėjėjo, visada kas nors lieka nuskriaustas. Arba mokinys su papildomais poreikiais gauna ne visą pagalbą, kuri jam arba jai priklauso, arba kiti klasės mokiniai turi apsieiti be mokytojo dėmesio, kuris turi daugiau laiko skirti vienam mokiniui. Liūdna yra tai, kad žmonės, kurie nebūna klasėse, nedirba su vaikais ir nejaučia, kiek dėmesio per pamokas reikia vaikams, kuria teorijas ir net tiksliai „apskaičiuoja“ minutes, kiek laiko reikia skirti vaikui, jog būtų perduota informacija. Ne veltui yra parašyta knyga „Utopija“, o ne mūsų visuomenės situacija.
Mokytojas, net labai norėdamas, neįtelpa į tuos rėmus. Tie, kas rašo šias programas, nesupranta, kad specialių poreikių turintis vaikas gali nesuprasti jam aiškinamo dalyko nei iš pirmo, nei iš antro karto. Jis gali to nesuprasti net ir visą dieną ir tai yra jo teisė. Bet ši teisė neturėtų daryti įtakos kitų vaikų teisei į mokslą. Dėl to klasėse reikalingi mokytojai - padėjėjai, kad visų teisė į mokslą būtų užtikrinta.
Kita situacija – mokyklų, kurios moko vaikus su specialiaisiais poreikiais, uždarymas ir vaikų integravimas. Niekas neneigia, kad integracija yra geras dalykas. Bet neapsimeskime, kad mokyklos jau yra tam pasiruošusios. Mūsų mokyklos dar nėra pasiruošusios priimti vaikus su stipresnėmis negaliomis – mes neturime tam patalpų ir personalo. Jau praeitais metais buvo situacija mūsų mokykloje, kai vaikas guli ant žemės ir nesivaldydamas tiesiog rėkia (vėliau su tėvų pagalba išsiaiškinome, kad jis tiesiog jautėsi pavargęs). Jei mokytojas nėra apmokytas, kaip su tokiu vaiku tinkamai elgtis, gali nukentėti tiek pats vaikas, tiek ir kiti. Mokytojas neturi teisės išeiti iš klasės pasikviesti pagalbos arba išvesti vaiką iš zonos kurioje jam sunku, nes kiti vaikai liks vieni, dėl to vėl būna reikalingas mokytojo padėjėjas.
Mūsų nelaimei, kai kiekvienais metai sužinome, kad vaikų su specialiaisiais poreikiais skaičius mokykloje padidėja ir pasiteiraujame, ar mokykloje bus bent vienas mokytojo padėjėjas, gauname tą patį atsakymą – nėra pinigų, mūsų mokyklai neskirta. Gaila, kad tobulinti mokyklas mes vis pradedame iš kito galo. Keičiame programas, bet neskiriame pinigų vadovėliams nupirkti, ilginame mokslo metus tiksliai nežinodami, kaip tai įgyvendinti, jog iš to tikrai būtų nauda. Kiekvienais metais keičiame stojimus į universitetus, kad vaikai niekaip negalėtų visiškai prisitaikyti prie sistemos.
Tačiau net nesugebame pradėti nuo papraščiausio – saugios, jaukios ir kuo efektyviau dirbančios klasės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nori pasidalinti mintimis ar istorija? Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt.