Vieną dieną, kaip ir bet kurią kitą dieną, anksti ryte 7 val. 20 min., važiavau į darbą ir vežiau dukras. Vyresniąją dukrą – į mokyklą, o mažąją – į darželį. Važiuodamos mes šnekučiavomės apie atliktus namų darbus, juos kartojomės, kadangi nuo namų iki mokyklos atstumas yra 25 km, tad turime laiko apie 25-30 min., jas visada įvairiems paplepėjimams „tarp mūsų mergaičių“.
Na va, važiuojame ir privažiuojame labai lėtai judančią transporto priemonę, kurios greitis apie 50km/h, važiuojame kantriai paskui kelis kilometrus. Žmogus niekur neskuba, lenkti negalima, kadangi abi kelio puses skiria ištisinė linija, važiuojame 50 km/h, nors leistinas greitis 90 km/h. Laikas mums tiksi, nes pamokos prasideda nuo 8 val. Žiūriu, iš priekio nėra automobilių, tad ėmiau ir aplenkiau transporto priemonę, kuri trukdydama kitiems eismo dalyviams ir toliau važiavo ne tik 50km/h greičiu, bet dar ir viduriu kelio, keldama tikrai didesnį pavojų, nei aš lenkdama ir kirsdama ištisinę kelio ženklinimo liniją. Aplenkusi automobilį ir grįžusi į savo kelio pusę iš labai toli pamačiau atvažiuojančius pareigūnus. Žinoma, jie matė ir mane. Apsisuko ir lenkusi tą pačią lėtai važiuojančią transporto priemonę, kirsdami ištisinę liniją, prisivijo mane ir stustabdė. Iš karto informavo, kad pagal naują ATPK, įsigaliojusį š. m. sausio 1 d., aš pažeidžiau 420 str. 1d. ir dėl to turėsiu sumokėti baudą, kartu bus atimtos teisės vairuoti 3 mėn.
Ir prasidėjo... Rašiau prašymą Kelių policijos komisariatui, kad neskirtų specialiosios priemonės, teisės vairuoti atėmimo, nes viena auginu dvi dukras 6 ir 8 metų, kad gyvenu 25 km nuo darbo ir dukrų lankomų ugdymo įstaigų. Pateikiau pažymą iš darbo apie savo darbo pobūdį, kad esu pardavimų vadybininkė, kad automobilis man reikalingas kaip darbo įrankis. Pristačiau pažymas iš darželio, iš mokyklos, iš lankomų būrelių, nes visur mažamečius vaikus turiu vežioti, šeimos sudėties bei gyvenamosios vietos deklaravimo pažymas, kad aš savo vaikus auginu viena. Vaikų teisių išaiškinimą, kad tėvai privalo užtikrinti vaikui teisę į ugdymą, priešingu atveju, grėstų baudos.
Net šiurpas kūnu bėgiojo, galvojant, kas bus toliau, jei neteksiu vairuotojo pažymėjimo, nes juk tik aš savo vaikus ir save išlaikau. Rinkau tas pažymas ir vis galvojau, ar tikrai aš padariau tokį nusikaltimą, kad taip galėtų sujaukti mano ir mano dukrų gyvenimą... Juk visi mes žmonės ir darome klaidų
Nenuleidžiu rankų ir galvoju, žmogiškumas vis tiek turi būti, bet... Policijos tyrėja nemanė, kad mano asmeninės priežastys yra svarbios ir teisės vairuoti praradimas galėtų tiesiogiai paveikti mano ir mano vaikų gyvenimą. Tiesiog pasakė man – situacija apgailėtina. Tačiau įstatymas naujas ir ji neturi kito pasirinkimo, kaip parašyti išvadą: „Pažeidėja gailisi padariusi LR ANK 420 str. 1d. nusižengimą, piniginę baudą yra sumokėjusi, bet prašyme išdėstytos aplinkybės, kuriomis remiantis būtų paskrta švelnesnė nuobauda nei numato įstatymas, nėra išskirtinės ir galinčios sąlygoti LRANK 34str. 5d. taikymą ir nuobaudos sumažinimą“.
Kita vertus, atiduoda teises po pusės termino žmonėms, kurie girti vairuoja ir padaro aibę KET pažeidimų, sukelia avarines situacijas, kelia grėsmę kelyje ir šį straipsnį pritaiko, o man, kuri važiavo blaivi, avarinės situacijos nesudarė, nesukėlė jokio pavojaus kitiems eismo dalyviams nemato pagrindo pritaikyti... Absurdas!
Na, vis netikiu, kad žmogiškumo nėra... Galvoju, gal pareigūnę vyresnieji pareigūnai spaudžia iš viršaus, nenori teisintis prieš valdžią... Kas toliau... Apskundžiu savo apskrities teismui šį Kelių policijos priimtą sprendimą, atimti teisę vairuoti. Teismo posėdyje teisėja išklauso ir policijos atstovo, ir mano argumentus, apibūdinu savo kaip vienišos ir šeimą išlaikančios mamos situaciją.
Tikiuosi, kad protingumo principais vadovaudamasi teisėja sugebės pasverti mano sukeltą pavojų, kirtus ištisinę linija ir pavojų, kurį sukels netekimas teisės vairuoti, man ir mano vaikams... Juk tai tiesioginis kelias į socialiai remtinų šeimų gretas!
Alio... Aš noriu dirbti, aš noriu mokėti mokesčius, aš noriu ugdyti savo vaikus, aš nenoriu valstybei tapti našta, aš nenoriu, kad mane valstybė išlaikytų. Deja, teisėjos sprendimas: „kad transporto priemonė reikalinga nuvažiuoti į darbą, žmogaus gyvenamosios vietos geografinė padėtis, tam tikros šeimyninio pobūdžio aplinkybės (rūpinimasis vaikais, jų išlaikymas, bloga materialinė padėtis) nelaikytinos išskirtinėmis, pakankamomis švelnesnės nei įstatymas numato nuobaudos skyrimui. Pažymime, kad administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė.“
Sprendimas mane sujaudino iki ašarų... Tiesiog nebežinojau, kaip reikės toliau gyventi, ar koks darbdavys laikys darbe darbuotoją, kuris negali atlikti pagrindinių funkcijų darbe, kaip į mokyklą pristatyti vaikus??? Milijonas klausimų ir nei vieno atsakymo...
Nusiraminusi nutariau apskųsti šį Apskrities teismo sprendimą Apygardos teismui. Ir šis teismas nematė pagrindo man vėl suteikti teisę vairuoti.
Todėl turiu atsisakyti savo mėgiamo darbo, kurį dirbu beveik 11 metų.
Mergaitėms į mokyklą norėjau užsakyti mokyklinį transportą, bet mūsų valstybės instancijos ir čia puikiai pasirodė: „savivaldybė negali organizuoti mokyklinio transporto, kadangi važiuojant nuo Jūsų namų pravažiuojama pro kitas mokyklas ir pradinių klasių mokinių pavežėjimas negalimas.“
Likau suktis užburtame rate...
Supratau, kad žmogiškumo ir protingumo principai yra svetimi visoms valstybinėms institucijoms.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pranešti naujieną, pasidalinti istorija ar mintimis? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt.