Pensinininkas Algirdas teigė, kad iš esmės lyginti okupacijos metus su dabartimi neverta. Tuometinis gyvenimas atrodė normalus, nes nieko geriau Sovietų Sąjungos žmonės nebuvo matę.
„Dabar, praėjus tiek laiko, apie tai kalbėti tiesiog neprotinga. Pasikeitė viskas iš pagrindų. Atsimenu, gyvenome Savanoriu pr. mediniame namuke, tualetas buvo kieme – žiemą labai smagu buvo per šalčius ten pasėdėti. Prausėmės pirtyse, laukėm eilėse ir buvome patenkinti, nes kito nematę buvome ir galvojome, kad taip ir reikia. Koks telefonas, vonia ar kompiuteris – nešiojom didžiulius VEF ir klausydavome „Lato z Radiem“. Dabar, kai pagalvoju – vaikas gimė, jokių palučių“, – prisiminimais dalijosi senolis.
Dabar jis jau nebeįsivaizduoja gyvenimo be šiuolaikinių technologijų ir jam vis dar įdomu, kas laukia ateityje.
„Dabar, nors esu pensininkas – atimk mobiliųjį, kompiuterį, dušą – išprotėsiu.Todėl ši tema turi būti nebekvestionuojama. Kiti metai, kiti lapai. Žmonės, kurie gyvena tik prisiminimais – beviltiškai pasenę. Man 70 ir svajoju dar kokių nors naujovių pamatyti, todėl ir mirti nenoriu, vis tas smalsumas, o kas bus ateityje? Sėkmės, bičiuliai, nesipykite.“ – prašė jis.
Skaitytojas Vytas visiškai pritarė M. Mirovičiaus straipsnio mintims ir pridūrė, kad jo prisiminimai apie tą laikmetį labai nykūs, korupcija buvo tapusi gyvenimo dalimi.
„Straipsnyje išsakyta absoliuti tiesa. Gyvenau tais laikais eilinių darbininkų šeimoje ir viskas taip, kaip rašoma. Dar pridėsiu, kad sovietinių laikų prekės buvo labai prastos kokybės – ištisai gęsdavo buitinė technika, valdiško remonto tekdavo kažin kiek laukti, todėl kviesdavome „chalturčikus“ t.y. tuos pat valdiškus meistrus, kurie ateidavo po darbo ir greit suremontuodavo. Tiesa, ir pinigus nemažus duodavome. Daktarams duodavome masiškai ir tikrai daugiau negu dabar, duodavome visokiausių dovanų mokytojams, pusę reikalingų deficitinių prekių pirkome ,,juodojoje rinkoje" ir mokėjome bent dukart brangiau t.y. dalį prekių kainų reikėjo padvigubinti“, – tvirtino jis.
Apie drabužių kokybę irgi nėra ko kalbėti, pasak skaitytojo, nes vis tekdavo atidžiai juos prižiūrėti, kadangi nauji labai brangiai kainuodavo: „Rūbai ir batai greit plyšdavo, visi lopydavome ir susiūdavome. Jie tikrai buvo labai brangūs tais laikais, todėl seni žmonės ir stebina jaunimą, kad kaupia ir nenori išmesti senų drabužių, batų ir įvairių daiktų – tiesiog priprato taip taupyti dėl sovietinio gyvenimo deficito ir vešėjusio skurdo.“
Kita vertus, neprisistačiusi DELFI skaitytoja ginčijosi, kad ir neidealizuoja okupacijos laikų, bet kaip „jauna specialistė“ gavo šiauliuose gyventi „alytnamį“ už kurį nieko nereikėjo mokėti. Jos dukra už investicinius čekius gavo vieną kambarį bendrabučio tipo name nemokamai. „Už jos mokslus taip pat nereikėjo mokėti. Gydytojui didžiausias kyšis buvo indiškos kavos indelis. Aš gaudavau 135 rublius, mokykloje pietūs kainavo 3 kapeikų, nebuvo bedarbių“, – aiškino moteris ir pridėjo, kad dabar ji jaučiasi taip, jog paprastas žmogus niekam nerūpi.
Gerb. DELFI skaitytojai, pasidalinkite savo atsiminimais apie sovietmetį ir nuomone, ar tikrai tariamos valstybės suteikiamos „dovanos“ atperka laisvės troškimą ir norą kurti gyvenimą savaip? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt.
