Nieko nelaukdama einu prie punktų, kuriuos visi seneliai turėtų atsispausdinti ir pasidėti prieš monitorių, kad nekiltų ranka jo įjungti. Kitu atveju, nebent paprašytų anūkas!
1. Mes nesame jūsų draugai!
Kai skambinate duotu numeriu paklausti, atminkite, kad aš nesu jūsų padrūškė Aldona iš pirmo aukšto, kuri per dienų dienas sėdi ant suoliuko laiptinėje, ir vėpso į balandžius. Aš esu užsiėmusi, tad kai jau spaudžiate žalią mygtuką, bent jau žiūrėkite į ekraną ir sakykite, kokia problema, o ne „Tai va tuoj kompiuteris įsijungs... Ten man neaišku...“. Kas neaišku? „Tai va tuoj, tuoj... Jau šviesti pradėjo“. Ar suvokiate, kad kol jūsų prieštvaninis aparatas įsijungs, praeis penkios minutės, per kurias galėčiau pakonsultuoti bent tris kitus klientus? Ir prašyčiau neaiškinti ASMENIŠKAI MAN nei apie dideles kainas, nei apie jūsų džiaugsmą įsigijus reikiamą prekę, man nerūpi, o padėti ragelio negaliu!
2. Mes esame tik konsultantai, ne aiškiaregiai, ne tiekėjai, ne rašytojai!
Viena bobulė sugebėjo paskambinti ir paklausti, kada rusų (!) rašytoja išleis savo naują kūrinį. Kai atsakiau klausimu, o iš kur man žinoti, ji paprastai atsakė: „Taigi dirbate knygyne, bendraujate“. Be žodžių...
Neklausinėkite mūsų, kada atveš naują partiją prekių – jei tiekėjai mums praneša, mes parašome, jei ne, vadinasi, NEŽINOME!
Neklausinėkite mūsų, ar planuojamas išleisti knygos tęsinys, mes neleidžiame knygų, o jas tik parduodame, ar taip sunku suvokti?
3. Mes esame parduotuvė, o ne Balbieriškio turgus
Paskambina ir sako, kad nori nusipirkti knygą. Atmetus faktą, jog tokiu atveju reikia tiesiog ją nusipirkti, tai normalus klausimas. Kol nepasipila papildomi faktai, kurie priverčia pasijusti, tarsi būtų skambinama iš neįgaliųjų globos namų: aš nemoku pirkti, aš neturiu elektroninės bankininkystės, kada atvešite ir kokia kaina? Tokiu atveju, mieli senukai, konsultantė kitame gale gniaužo kumščius ir mintyse keikia jus paskutiniais žodžiais...
4. Mums nerūpi...
...kad jūsų sūnus padovanojo jums kompiuterį; kad anūkai išmokė juo naudotis; kad turite labai mielą provaikaitį; kad jūsų šuniukui numirus tik namie skaitydama ir sėdite; kad gerai, jog atveš būtent po trijų dienų, nes tada neisit į polikliniką; kad jau turite tris šio rašytojo knygas; kad čia jūsų mėgstamiausias rašytojas; kad niekada neskaitėte fantastikos/detektyvų/pasakų/erotikos/romanų/lietuvių autorių knygų, bet būtent dabar nutarėte pabandyti, ir (dar 15 minučių veblenenimo į ragelį, man bandant pertraukti ir pasakyti, jog jau pakeičiau siuntimo būdą, ir dabar galite baigti daryti užsakymą, bet, pasirodo, jog skambinta dėl visai kitos priežasties – PAPLIURPTI SU DRAUGYTE) (žr. 1 punktą)]
5. Mes ne jūsų prižiūrėtojai
O Dieeeve, kaip dažnai skambina koks pensininkas ir prašo padėti išsirinkti... Kvailiausia, kad prie kiekvienos knygos yra kelios panašios, ir kaip idiotė einu į knygos puslapį, paspaudžiu „panašios knygos“, perskaitai vienos jų aprašymą ir senukas nušvinta, va va, šita bus gera, ačiū, kad išrinkote! Kai tuo metu pats dešimtkart greičiau galėjo perskaityti, kas parašyta. Nebūtina kaskart skambinti/rašyti, mes ne kokie jūsų tarnai ar prižiūrėtojai, patys rankas, akis turite, taigi ir perskaitykite, galų gale, žiūrėkite pagal autorių ar žanrą...
Taigi, kol kas užteks, išsiliejau. Gal koks anūkas perskaitęs pagailės uždirbančiųjų pensiją jo močiutei ir ims užsakinėti už ją... Jauniems kažkodėl nekyla minėtų penkių problemų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!