Ilgai prieštaravau naujam namų gyventojui, tačiau galiausiai draugės charizma nugalėjo – Mogis tapo ketvirtuoju mūsų namo gyventoju. Atrodo, tai mažas padarėlis, bet išlaidos, kurių jis iš pat pradžių pareikalavo iš mano piniginės, tai nors vežimu vežk. Žmona greitai jį pamilo, o man jo vardas tapo keiksmažodžiu.

Jau patį pirmą vakarą nuvažiavau į specializuotą parduotuvę nupirkti būtiniausių daiktų mažajam bičiuliui. Ant prekystalio išdėliojau nemažą krūvą – krepšys, stovas, lankas, dubuo, smėlis, pagalvėlė, diržai, dėtuvė, žirklutės, granulės, žinynas, šukos, kilputės, kilimėlis, pakrautuvas, drabužėliai. Tokia prabanga nėra pigi, bet gyvūnėliui, kol apsipras, yra reikalinga. Nenorom prie prekystalio atplėšiau voką su užrašu „kelionėms“ ir paklojau apvalią sumelę.

Manote, kad čia mano bėdos baigėsi? Pabėgo Mogis. Na ką, sužadėtinė puolė į ašaras, griūna vestuvių planai, nors jau buvo sukviesta labai daug svečių. Apskambinau, ko gero, daug prieglobsčių ir veterinarijos namų, bet vis išgirsdavau tą patį atsakymą – jūsų katino pas mus nėra. Galiausiai išgirdau prie savo terasos gailų mykimą. Tai buvo Mogio mama. Ji irgi nerimavo, kur jos vienturtis vaikas. Išgirdau triukšmą virtuvėje, atsisukęs pamačiau besišypsančią būsimą žmoną – ant rankų ji laikė jį, Mogį. „Jis visą laiką miegojo savo krepšyje“, – sušuko ji.

Nepaisant visų sunkumų, kačiukas tapo mūsų šeimos nariu. Todėl norėjome jam skirti savo sugalvotą vardą. Ilgai laužėme galvas, tačiau vardo iš didžiosios raidės nesugalvojome. Nusprendėme kreiptis į ekspertą. Geltonuosiuose puslapiuose radome profesionalų kačių psichologą. Vos pravėrus jo namų duris, pajutome, kad atsiradome tinkamoje vietoje.

Save Kačių mokytoju vadinantis gyvūnėlių meistras nieko nelaukęs patampė mūsų mažąjį liūtuką už ūsų – davė spręsti interaktyvius galvosūkius, tikrino, kaip šis reaguoja į klasikinę muziką bei kompresą, pateptą medumi. Tuomet pasisuko į mus ir paprašė pasakyti didžiausią savo gyvenimo klaidą ilgai negalvojus. Žmona pasakė, kad jos didžiausia klaida buvo neįstoti į baleto mokyklą, o aš išpyškinau – sugriauti savo pirmąsias sužadėtuves (nieko blogo nepagalvokite – sužadėtuvės buvo su dabartine mano gyvenimo drauge). Specialistas padėkojo ir pasakė, kad vardą per artimiausias dvi savaites gausime paštu.

Išėjome puikios nuotaikos, ši prabanga mums atsiėjo penkiasdešimt eurų. Atrodo, didelė suma, bet kai po savaitės atplėšėme dailų voką ir jame radome vienintelį žodį – „Brainis“, supratome už ką tiek mokėjome. Namai prisipildė kavos ir laimės...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Sutinki ar nori paprieštarauti? Išsakyk savo nuomonę rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.