Turiu aukštąjį universitetinį išsilavinimą (bakalauro ir magistro studijų). Auginu du vaikus 13 ir 18 metų, kurie mokosi gimnazijoje. Mano vyrui šeimos našta buvo per sunkus išbandymas ir jis išėjo... Kiekvienam vaikui per mėnesį jis skiria tik po 160 Eurų, o mano alga dar iki šių metų sausio nesiekė ir 500 Eurų (į rankas).
Tik pastaruoju metu keliomis dešimtimis pakilo. Kad ir kaip stengiuosi suteikti vaikams kiek įmanoma geresnį gyvenimą, sąžiningai mokėti visus mokesčius – man darosi tai nebepakeliama. Apie santaupas nebėra jokios kalbos – vos sulaukiame kitos algos, o kartais dar tenka ir skolintis... Tai labai žeidžia mano vidinį orumą – labai!
Nuo pat mokyklos laikų, visada būdavau lydere – ir klasėje, ir moksle, ir būdama studente. Mokslai man visada sekėsi puikiai. Baigus magistro studijas, dėstytojai, pastebėję mano gabumus, loginį mąstymą, sugebėjimą puikiai analizuoti ir vertinti, siūlė tęsti mokslus toliau ir žengti mokslo keliu (aš ir pati be galo to norėjau), bet neturėjau tam papildomų pinigų. Jau auginau du vaikus, vyro paviršutiniškas ir abejingas požiūris į šeimą privertė atsisakyti šios svajonės (buvau atsakinga už savo vaikus).
Bet pastaraisiais metais matau, kaip mokslo žmonės palieka Lietuvą, stebiu, kaip jie čia irgi ne gyvena, o tik egzistuoja...
Aš labai myliu Lietuvą – kaip toje Marijono Mikutavičiaus dainoje... Ir tai yra tiesa, bet išsilavinę, veiklūs ir degantys noru dirbti, kurti ir puoselėti Lietuvą žmonės čia nebereikalingi... Kad ir kaip vis atidedu tą mintį apie emigraciją, bet vis labiau imu suprasti, kad tai bus neišvengiama.
Kitas mano pastebėjimas, kodėl žmonės renkasi emigraciją, tai žmogaus požiūrio į žmogų lygis Lietuvoje. Dirbant provincijoje, dažnai tenka stebėti, kaip kolegos žemina, įžeidinėja, užsipuola ar keršija vieni kitiems be jokios apčiuopiamos priežasties, tiesiog todėl, kad jis čia yra ir kažkam nepatinka jo „akių spalva“. Iš kolektyvo net „išrenkami“ tie, kurie tampa autsaideriais, ar kitaip ignoruojami. Tai be galo žemos kultūros, menko intelekto lygio asmenų (nors tokie gali būti ir diplomuoti) požiūris, kuriems viršininkai leidžia vešėti kolektyvuose, keliant įtampą ir „leidžiant“ niekinti ar žeminti kitus savo kolegas.
Manau, kad darbovietės vadovai neturėtų būti tokie abejingi ar „akli“ šiuo atžvilgiu. Provincijoje tokių darbo kolektyvų itin daug (ir ne vien provincijoje). Tai irgi neprisideda prie bendro Lietuvos gerbūvio kūrimo, o tik atvirkščiai...
Karjeros Lietuvoje taip pat jokios nepadarysi, jei neturi įtakingų pažinčių ar giminių aukštuose postuose ir jei nepriklausai valdančiajai partijai. Nors ir esi išsilavinęs, veiklus, kuriantis, aktyvus žmogus... Visa tai varo lietuvius iš Lietuvos. Todėl ir gyvename tuštėjančių sodybų ir masiškai uždaromų mokyklų laikais...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Papasakokite, kiek jūs išleidžiate Lietuvoje kasdienėms išlaidoms ir kaip jums pavyksta sutaupyti? Savo istorijas siųskite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano pajamos“.