Visada tikėjau ir tikiu šviesiu rytojumi, tikiu, jog vieną dieną užmigsiu ir atsikelsiu be baimės jausmo, o kas toliau? O kaip toliau? Kodėl aš? Kodėl man?

Nuo lyrinių nukrypimų einant link esmės, šiek tiek apie mane. Man 23-eji metai, esu iš mažo miestelio, po studijų Šiauliuose atsikėlusi kurti laimės į sostinę. Darbinės patirties turiu – nuo valytojos iki padalinio vadovės. Ne viena pozicija pakeista ne dėl kantrybės stokos, o dėl siekio pagaliau išlipti iš tėvų kišenės.

Jeigu trumpai, šiuo metu dirbu atsakingą darbą prestižinėje, tarptautinėje kompanijoje. Atlyginimas „į rankas“ yra 500 Eur. Gerai... 1725 litai. Kai nacionaline valiuta buvo litas, mama tiek negaudavo, niekada. Bet čia ir krentu, butas su mokesčiais 320 Eur. Viešasis transportas, kad ir lyja ant galvos – 30 Eur. Sporto salė – 45 Eur (pasirinkau ją vietoje savaitgalių mieste).

Matematika paprasta, 500 Eur minus 395 lygu 105 Eur. Taigi, niekada negali pradėti skaudėti danties, suplyšti batai, vitaminų taip pat nereikia, pas tėvus irgi geriau nevažiuoti, nes tai minus 20 Eur. Per daug, o jeigu dar močiutės gimtadienis, duobė lygioje vietoje.

Klausimas, ar poreikiai per dideli? Lyg ir tik pirmo būtinumo poreikiai – stogas virš galvos, sotus pilvas, į darbą nuvažiuoti. Nuosavas būstas? Automobilis? Pamiršk, agurkai su akcija geriausiu atveju...

Ne paguodos prašau, ne užuojautos, tiesiog klausiu, ar reikia tau dar mūsų? Jaunų, degančiomis akimis, karštomis širdimis.

Savižudybių skaičiai gąsdina, nenuostabu. Vilties neturime, gyventi norime, nebijoti dėl šiandien ir rytoj... Veikiausiai teks emigruoti, o kūryba užsiimti ir ten toli galėsime.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Papasakokite, kiek jūs išleidžiate Lietuvoje kasdienėms išlaidoms ir kaip jums pavyksta sutaupyti? Savo istorijas siųskite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano pajamos“.