Vėliau, išėjus į pensiją, išsikelti į užmiestį ir matyti augančius anūkus bei proanūkius. Tai sovietmečiu susiformavęs stereotipas, pagal kurį turėtų orientuotis kiekvienas iš mūsų. O jeigu žmogus gyvena kitokį gyvenimą, šiek tiek ar gerokai nutolusį nuo šių stereotipų? Tai reiškia, kad jis „trenktas“ arba nevykėlis?
Pagalvokime, kaip mūsų visuomenėje žiūrima į netekėjusias moteris (arba nevedusius vyrus). Jeigu senmergė, reiškia lesbietė arba visiška netikėlė, kuri nesugebėjo sau vyro susirasti. Jau nuo ankstyvos paauglystės jaunos merginos neįsivaizduoja, kaip gali būti be antrosios pusės, jeigu nesutinka sau skirto vaikino, pradeda ieškotis naujų pažinčių naktiniuose klubuose arba tiesiog internete.
Žinau ne vieną tokį pavyzdį, kai moteris nesutaria su savo vyru ar draugu, be perstojo pykstasi su juo dėl menkiausių smulkmenų. Jos, paklausus, kodėl neišsiskiria, sako: „kaipgi būti vienai?“, „juk nesmagu bus“ (arba tiesiog bijo visuomenės pašaipų). Be abejonės, sutikti žmogų, su kuriuo tau gera, yra labai svarbu. Bet dažnai pasiliekame tiesiog ne su tais vien dėl visuomenės nuomonės ar prestižo. Be to, yra žmonių, kurie galbūt nėra sutverti tradicinei šeimai, ir nuo to jų gyvenimas tikrai nėra blogesnis.
Žinoma, šeima yra pagrindinis mūsų visuomenės struktūrinis vienetas, kuris neegzistuotų be šeimai atsidavusių tėvų. Tačiau vieniši žmonės gali save realizuoti kitaip: gali būti 100 procentų pasišventę darbui - būti stiprūs pedagogai, politikai ar mokslininkai, kuriantys atradimus. Puikus pavyzdys – mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė. Be tokių žmonių pasaulyje nebūtų progreso. Kiekvienas žmogus yra kitoks ir turi teisę rinktis.
Pati (esu dirbanti studentė, man 23-eji metai), labai mėgstu keliones, įvairius kultūrinius renginius. Jeigu mano draugai ar šeima neturi galimybės prie manęs prisijungti, nesivaržydama vykstu viena. Daugelis mane laiko avantiūriste ir keistuole, kai viena keliauju po Islandiją ar Norvegijos fjordus. O jeigu į feisbuką įkelčiau nuotrauką, kurioje esu apsikabinusi su savo vaikinu Kretos ar Maljorkos paplūdimy, visi sakytų, „šaunuolė, pagaliau pailsėjai nuo mokslų!“
Beje, esu sutikusi daug pavienių keliautojų: tiek vyrų, tiek jaunų merginų. Pavyzdžiui, viena mano pažįstama bendraamžė iš Šveicarijos gyvena kiek netradicinį, bet įdomų gyvenimą. Ji niekur nestudijavo, iškart po mokyklos baigimo įsidarbino, daug keliauja, domisi įvairiomis sritimis (ko gero, pats įdomiausias mano kada nors sutiktas žmogus), neseniai net susirado stažuotę Japonijoje. Ši mergina tikrai nesinervina, kad kol kas yra vieniša ir specialiai neieško antrosios pusės. Ji tiesiog džiaugiasi gyvenimu ir stengiasi iš jo pasiimti viską, kas yra geriausio.
Kitas mano pažįstamas fotografas iš Vengrijos nenustygsta vietoje tikrąja to žodžio prasme. Jis, sugrįžęs namo vienai dienai iš kelionės po Indiją ir Seišelius, tuojau pat išskrido į Islandiją. Ir toliau matau, kaip jis į socialinius tinklus kelia nuotraukas iš gražiausių pasaulio vietų. Visas jo gyvenimas – ištisa kelionė (kokia dar gali būti šeima, gyvenant tokį gyvenimo būdą? ). Aš jo paklausiau, ar jam tai patinka, jis atsakė, kad dievina savo darbą ir savo gyvenimą. Žinoma, galbūt, kada nors šiam vengrui toks gyvenimo būdas atsibos (jam virš 30 metų) ir jis sutiks žmogų, su kuriuo norės ramiai nugyventi likusį gyvenimą. Viskam savas laikas.
Dar vienas žmogus, apie kurį norėčiau būtinai užsiimti – tai naujasis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Jis labai dažnai aptarinėjamas mūsų šalyje bei visame pasaulyje. Svarbiausia, ne dėl jo politinių pažiūrų, o dėl jo santuokos su 24 metais vyresne moterimi. Net neskaičiuosiu, kiek įvairiausių neigiamų, dažniausiai nepadorių komentarų teko skaityti. Dėl savo santuokos jis laikomas keistuoliu ar net iškrypėliu. Iš pradžių ši neįprasta sąjunga stebino ir mane, tačiau daugiau pasidomėjusi prezidento asmenybe, nė kiek tuo nebesistebiu.
Prancūzijoje gyvenanti mano geriausia draugė man nemažai pasakojo apie tipinį šios šalies jaunimą: jie visiškai „atsipūtę“, nesirūpina mokslais, labai mėgsta vakarėlius. O jaunos merginos (ypač paauglės) dažniausiai rengiasi ir dažosi kaip laisvo elgesio merginos. Emmanuelis Macronas jau nuo mažens labai domėjosi literatūra, politika, filosofija, todėl labai skyrėsi nuo savo bendraamžių. Išties nelogiška, kad toks įdomus ir išsilavinęs jaunuolis galėtų susidomėti tipine savo bendraamže, jo dėmesį patraukė gerokai vyresnė mokytoja.
Jeigu žmogus jaučiasi laimingas, tai kur čia problema? Juk yra nuostabu sutikti žmogų, kuriuo gali pasitikėti, į kurį gali atsiremti siekiant savo tikslų. Pasižiūrėjus į Macroną bei jo žmoną, panašu, kad jie laimingi bei puikiai sutaria. O kas čia tokio, kad pora neturi savo vaikų? Macronas neseniai tapo jauniausiu visų laikų Prancūzijos prezidentu, yra perspektyvus politikas, galintis daug nuveikti tiek Prancūzijos, tiek ir visos Europos Sąjungos labui.
Kalbant apie amžiaus skirtumą, jaunos merginos santuoka su gerokai vyresniu, bet pasiturinčiu vyru neigiamos visuomenės reakcijos nesukelia. Tokiu atveju sakoma: „šaunuolė mergina, susirado gerą vyrą, kuris užtikrins jai gerą gyvenimą“. Ir nesvarbu, kad dažniausiai tokios santuokos yra tik dėl išskaičiavimo. O Macronas susižavėjo savo žmonos asmenybe, o ne pinigais.
Svarbiausia, kad nebūtinai amžius atspindi žmogaus požiūrį ir gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, turiu pažįstamų bendraamžių, kurių pagrindinės pokalbių temos yra ligos bei namų ūkis. Bet turiu dvi gerokai vyresnes drauges, su kuriomis man tiesiog smagu bendrauti, nes jas domina panašūs dalykai, kaip ir mane.
Supraskime pagaliau, jeigu visi žmonės būtų pernelyg vienodi bei tradiciniai, nebūtų tokių, kas veda pasaulį į priekį ir daro progresą. Kiekvienam savo, ir baikime pagaliau mąstyti stereotipiškai!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
O kokia tavo nuomonė, koks turėtų būti žmogaus gyvenimo scenarijus? Ar vis dar verta vadovauti tradiciniais modeliais, ar visgi neverta kreipti dėmesio į visuomenės spaudimą? Rašykite pilieciai@delfi.lt su prierašu „Scenarijus“.