Tikėjausi, kad nauju kodeksu bus bandoma stabdyti emigraciją, siekiama, kad Lietuva neišsivaikščiotų. Kuo labiau gilinausi, tuo darėsi liūdniau, kilo noras pasiūlyti šiam kodeksui netgi specialią paantraštę: „Klaupkitės, nusidėjėliai”. O tie „nusidėjėliai“ – už minimalią, arba net už dalį minimalios algos triūsiantys, nespėję ar negalintys emigruoti, bendrapiliečiai, kurie neseniai valstybės mastu buvo pavadinti išlaikytiniais. Jei iki šiol tie „išlaikytiniai“ buvo verčiami tik nulenkti galvas, tai dabar jie parklupdomi.

Rinkėjai nubaudė socialdemokratus, kurie rinkimų išvakarėse, siekdami įsiteikti verslui, dėl kodekso susigrūmė net su Prezidente, įveikė prezidentinį veto ir galimai duotą pažadą verslui ištesėjo. Susidegino rinkimų išvakarėse. Keisčiausia, kad darbo rinką „liberalizavo“ socialdemokratai, o pinigus, kaip teigia teisėsauga, žymus verslo šulas dalino kitų partijų atstovams. Kiek tame dalinime tiesos – nustatys teisėsauga. Tačiau man asmeniškai kyla abejonių ir dėl pačios „dalinimo“ procedūros. Tikiuosi teisėsauga išsiaiškins, juolabiau, kad prokurorai už pavadžio ima vis trumpiau. Viena lyg ir aišku, kad kodekso gimdymo metu aplink Seimą „mėtėsi“ pinigai, bandoma išsiaiškinti, kas juos susirinko.

Aiškėja, kad ne visiems teko vienodai: vieniems atiteko žirgas, kitiems tik kamanos, o darbo žmogui – 60 darbo valandų per savaitę. Esant dabartinei verslo kultūrai ir dabartiniams darbdavių ir darbuotojų jėgų santykiams, kalbėti apie jų tarpusavio realias derybas, susitarimus yra nerealu. Ryškėja bendra darbdavių požiūrio į darbuotoją įtvirtinimo tendencija, kuri pažymėta cinizmo ženklu. Dabar kai kurių verslo šulų siekis – kitataučių priėmimas į Lietuvą. Nesvarbu, kas bus su valstybe, tegul čia apsigyvena kiti, svarbu, kad būtų pigios darbo jėgos.

Neseniai kai kurie dirbantys žmonės gavo iš „Sodros“ laiškus, kuriuose teigiama, kad dėl gaunamo mažo atlyginimo, jų atidirbti metai tik dalinai bus įskaityti į reikalingą stažą pensijai gauti. Pensija bus maža, žodžiu, senatvė bus skurdi. Tų laiškų siuntimo sąnaudos – gerokai virš dviejų šimtų tūkstančių eurų. Tai beviltiškoje padėtyje esančio žmogaus psichologinis teroras ir atviras gujimas iš Lietuvos. Keista politika, nieko rimto nedaroma, kad situacią keistųsi, tačiau atsakingi pareigūnai triūbija – dabar pensijos varganos, bet bus dar blogiau. O kas daroma, kad nebūtų dar blogiau, o būtų geriau, kad žmonės kurtų gyvenimus ir augintų vaikus Tėvynėje, o nesirinktų pabėgėlio dalios?

Pavojus rimtas, o mes Seime matome žaidimus, primityvių ambicijų karus, negarbingas manipuliacijas, panieką demokratijai, policinės valstybės įtvirtinimo siekius. Vieša paslaptis, kad versle iki šiol klesti vokelių sistema, kad verslas slepia pajamas, darbuotojams moka varganą atlyginimą, bet jei žmogus nori dirbti ir turėti bent minimalias pajamas, privalo tylėti. Pavieniai žmonės bando protestuoti. Ryškiausia paskutinių metų individuali „protesto“ akcija vyko Klaipėdoje: vairuotojas nusimovė kelnes ir parodė darbdaviui nuogą užpakalį ir už tai buvo ilgai tąsomas po teismus. Deja, tai akcija, parodanti esamą darbdavio ir darbuotojo santykių esmę. Ne visi gali pasirinkti tokią protesto formą, dalis įskaudintų, apgautų renkasi nebūtį.

Čia turi prasidėti savižudybių prevencija. Žmonės žudosi ir geria iš nevilties, naujasis kodeksas dabartinėmis aplinkybėmis vilties oriai gyventi ir dirbti nesuteikia. Darbdavio teisės, kurios fiksuotos naujame darbo kodekse, darbuotoją paverčia bejėgiu sutvėrimu. Valstybė neskatina profsąjunginio judėjimo, neskatina verslo socialinės atsakomybės. Vyriausybė siekia išvengti atsakomybės dėl naujo darbo kodekso, į areną atvedė atpirkimo ožį – trišalę tarybą. Kas, su kuo ir ką jie derina? Kur derybinių jėgų pusiausvyra? Derasi vilkas su avinu. Verslas turi prisiimti atsakomybę už tautos emigraciją.

Šiandien verslas bando diriguoti aukštojo mokslo pertvarkai, bet ar jis intelektualiai pajėgus tai daryti? Susireikšmino kai kurie Lietuvos verslininkai ir mano, kad jų siekio užvaldyti universitetų valdomą nekilnojamąjį turtą niekas nepastebi. Ačiū Dievui, dar jie ten nesišaudo, ten esančių studentų gyvybėms pavojaus nėra. Verslas šiandieninėje Lietuvoje nori valdyti universitetus, deja, dar ankstoka, reikia sulaukti gausesnio intelektualų būrio versle. Pirmiausia turi atsirasti mecenavimo kultūra, verslas turi išmokti dalintis, reikia sulaukti gausesnės modernių verslininkų kartos.

Pasiektas apogėjus – universitetų bendruomenėms neleidžiama savarankiškai išsirinkti rektoriaus, rektorių rinkimuose dalyvauja žmonės, kurie niekada nieko bendro nei su mokslu, nei su universitetu neturėjo ir neturės. Vyksta valstybėje kažkoks keistas virsmas, viešai, valstybės mastu, demonstruojamos tokios „vertybės“ kaip neišprusimas, vulgarumas, amoralumas ir to visai nesigėdima. Tariamai kovojame su patyčiomis mokykloje, nors patyčios suaugusiųjų visuomenėje yra didesnės su ypač žiauriomis pasekmėmis.

Vaikai mėgdžioja suaugusius. Verslas Lietuvoje šiandien dar ne visiškai adekvačiai supranta savo misiją valstybėje, klaidingai įsivaizduoja, kad jie, verslininkai, išlaiko dirbančiuosius, nors iš tiesų yra priešingai. Verslas pasinaudojo nebaudžiamumu ir išgujo lietuvius iš Tėvynės, o dabar svajoja apie alkanų žmonių imigraciją iš svetur, svajoja apie baltuosius vergus Lietuvoje. Ne vienam Lietuvos piliečiui kyla teisėtas klausimas, kas parengė ilgametį Lietuvos naikinimo planą ir kodėl mes verčiami taip uoliai jį vykdyti?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Turite minčių dėl naujojo Darbo kodekso? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt.