Spręskite patys, ar aukščiau išdėstytos mintys teisingos.
Šių metų kovo mėnesį pasitarime su Lietuvos institutu buvo nuspręsta, kad rugsėjo pabaigoje vyksiančioje Geteborgo knygų mugėje dalyvaus ir LGGRTC parengta paroda “Karas po karo”, kuri specialiai skirta užsienio žiūrovams.
Nesuprantama, kodėl Geteborgo mugės rengėjai finansavo papildomą parodos katalogo tiražą, jei nesirengė vežti pačios parodos.
Geteborgo mugėje vyks ne vienas seminaras ir diskusija rezistencijos tema, tačiau pačiai temos iliustracijai, t.y. parodai “Karas po karo”, rengėjų planuose vietos neliko. Apie ką tuomet diskutuoti su žmonėmis, daugelis kurių net nesuvoks konteksto?..
Centras parengė parodos katalogą bei visą kitą atitinkamą “rezistencinį paketą” - diskusijos temas, papildomą medžiagą ir kt. Vien pačios parodos parengimas kainavo apie 10 000 litų.
Be to, “Karas po karo” Švedijoje galėjo būti eksponuojamas ne atsitiktinai. Kaip žinia, šioje šalyje buvo parengta ir švedų kalba išleista legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto prisiminimų knyga “Partizanai”. 10 tūkstančių egzempliorių tiražas buvo išpirktas ir dabar švedai jau rengia papildomą knygos leidimą.
Patys švedai prašė apie mūsų pokario rezistenciją parengti išsamesnę informaciją, nes akivaizdu, jog tokios informacijos poreikis yra. Juolab, kad ta pati paroda prieš porą metų su didžiuliu pasisekimu apkeliavo Daniją.
Tačiau Lietuvos kultūros valdovams-vadybininkams visa tai – joks argumentas. Tą puikiai iliustruoja ir jų išsakyta frazė: “Ai, užtenka tos rezistencijos...”
Kol stribo mentalitetas bus toks gajus, kol šio mentaliteto vergai kuruos Lietuvos kultūros pristatymo užsienyje politiką, tol jokios mūsų šalies istorijos reprezentacijos nebus. O gal patys stribai kada nors parengs parodą apie savo žygdarbius – taikių kaimų deginimus, trėmimus į Sibirą, civilių gyventojų žudynes ar “specoperacijas”?
Geteborgas, žinoma, ne Maskva, tačiau juk ir ten veikia “teisingi” kultūros politikos profesionalai, kurie tokias pastangas įvertintų.