Gimnazistei paviešinus šį mokytojos elgesį prasidėjo didelė priešprieša tarp moderniosios Lietuvos ir homofobų. Modernioji Lietuva aiškina, kad tokia mokytoja yra geriausiu atveju nekompetetinga, o blogiausiu atveju – piktybinė radikalė, neverta mokytojos vardo. Homofobai nelabai ką gali padaryti, todėl daro tai, kas lieka – verkti dėl žodžio laisvės, vadinti visus moderniuosius piliečius „gėjų mafija“, pulti Andrių Tapiną (nes nuo jo „atsispyrė“ konfliktas), ieškoti kulno, į kurį būtų veiksminga įkąsti. Be abejo, nesėkmingai.
Pradėkime šią situaciją analizuoti nuo, mano nuomone, esminės tezės: ar teisinga ta dėstyta informacija?
Atsakymas, be abejo, yra ne. Ne, pateikta informacija nėra teisinga, lankstinukai, nuo kurių medžiagą nusirašė, priklauso pseudo-mokslininkui iš pseudo centro, nuo kurio atsiribojo absoliuti dauguma mokslo įstaigų JAV, duomenys yra paneigti, koreliacijos nuginčytos dešimtimis tyrimų. Tai yra geriausiu atveju fantazija ir kūryba, blogiausiu atveju – piktybinis melas. Tokio melo, tiesa, yra šiek tiek. Yra kokie 30 žmonių JAV, pasivadinusių mokslininkais, kurie lenkia faktus, siekdami juos „pritempti“ prie savo homofobiškų išvadų, o jei nepavyksta, tiesiog ima ir sukuria faktus. Nenorėdamas jų reklamuoti, pavardžių neminėsiu. Bet jie kryptingai kuria vis naują „mokslinę“, tiksliau fantastinę medžiagą, kuri naudojama homofobų, norint pagrįsti savo neapykantą.
O iš kur ta neapykanta kyla? Kodėl žmonės nemėgsta kitų žmonių vien dėl to, su kuo jie miega?
Pirmoji priežastis – vidiniai demonai, gąsdinančios mintys ir kompleksai. Pateiksiu vieną iš daugelio pavyzdžių. Matote, 2012 metais, moksliniame leidinyje „Journal of Personality and Social Psychology“ pasirodė straipsnis, kuriame nagrinėjami keturi sociologiniai tyrimai. Išvados įdomios – užguiti, viduje save menkinantys žmonės puola menkinti kitokius nei jie. Tai nėra neapykanta, kylanti dėl požiūrio, tai yra neapykanta, kylanti dėl to, kad kitas žmogus yra kitoks. Na, žinote, kaip raudonplaukės viduramžiais buvo kitokios. Arba kairiarankiai.
Kita priežastis – mažas, giliai tūnantis homoseksualus „demonas“ viduje. Dažnai žmonės, pajutę, kad jų pasąmonė, instinktai ar mintys netyčia užkabina tos pačios lyties asmenį, labai, labai išsigąsta. Jie jaučia, kad kažkur giliai jų pasąmonė signalizuoja homoseksualius bruožus. Todėl šie žmonės stengiasi, kiek įmanoma, sąmoningai tam priešintis, bijo savęs paties ir savo minčių, artimųjų, visuomenės pasmerkimo. Ši baimė yra labai stipri. O jos pagimdyta neapykanta – dar stipresnė. Matote, aš, pavyzdžiui, turiu nuostabią žmoną, du nuostabius vaikus, niekada negalvojau apie homoseksualiąją savo pusę ir manęs homoseksualūs asmenys tiesiog neveikia niekaip. Aš jiems neturiu jokių ypatingų jausmų, jie negali padaryti nieko, kad aš pakeisčiau savo lytinę orientaciją. Todėl aš nejaučiu jokios grėsmės, jie man netrukdo, palaikau jų lygių teisių siekį, esu tikras dėl savo seksualumo.
Taip pat pateiksiu jums medžiagos pamąstymui. Ar kada nors pagalvojote apie aršiausią Lietuvos homofobą? Na taip, tą, kuris truputį garbanotas? Ar stebite jo kūno kalbą? Ar stebite jo balso toną? Eiseną? Ar niekada nepagalvojote, kad jis gali būti homoseksualus? Man yra kilę tokių minčių, o jums nėra? Aš neteigiu, aš klausiu. Pagalvokite kitą kartą, kai pamatysite jį televizoriaus ekrane. Ir jei taip yra, tame nėra nieko blogo. Blogis yra tik tai, kad jis tiek metų melavo kitiems ir svarbiausia – sau.
Eikime toliau – antraštėje norėjau paminėti sovietmetį. Prie ko jis čia? Ogi prie labai elementarios išvados. Kokia yra mintis, kai kalbama apie „žodžio laisvės varžymus“, „gėjų mafijos nurodymai“, „privalome gerbti, kitaip susidoros“? Teisingai, tai yra genetinis noras apginti savo laisvę žeminti kitą. Visi puikiai žinome, kaip sovietmečiu buvo populiaru siekti vienodumo, blankumo, išsiskiriantys asmenys buvo žeminami, svarbiausia – neišsišokti ir būti „normaliais“. Tradicinės pilkos, nemąstančios, nekūrybiškos masės formavimo dogma. Ir būdavo labai linksma, gera ir malonu, su dideliu užsidegimu ir aistra žeminti, atriboti, bausti ir susidoroti su išsišokėliais, kad ir kokie jie būtų. O dabar? Dabar labai norisi žeminti gėjus, juodaodžius, labai gera ir nostalgiška kažkur giliai viduje pažeminti savo vaiką. Labai šilta širdutėje niekinti turtingą verslininką ir jo šeimą, net jei tas verslininkas visko pasiekė pats ir būtų pačio Popiežiaus palaimintas kaip sąžiningiausias žmogus pasaulyje.
O dabar, suprantate, šiuos dalykus pradeda kažkas drausti! Kur mano laisvė? Kur demokratija? Kur mano konstitucinė teisė žeminti kitą, skatinti neapykantą ir pilti pamazgas? Kodėl tie prakeikti „tapinoidai“ varžo mano prigimtinę teisę keikti kitokį? Iki ko mes nusiritome?
Ar dabar matote ryšį? Sovietų kalėjime mes buvome taip pripratę kitą niekinti, kad dabar mums tai yra būtina komforto ir kai kuriems laimės sąlyga. Jei mums tai draudžiama, draudėjus mes vadiname komjaunuoliais ir prisimename, kaip mums buvo draudžiama išsiskirti. Todėl šaukiame, kad tolerantiškoji Lietuva smaugia ir tildo laisvą, homofobiškąjį žodį. Bet taip nėra ir paaiškinimas labai paprastas – niekas neskatina susidoroti su homofobais. Niekas nekalba apie kitaminčių diskriminaciją. Kalbama yra apie nepakantumą neapykantai ir žeminimui. Nelogiška, niekaip nepagrindžiama yra frazė „jūs privalote toleruoti mano netoleranciją“ arba „jūs privalote kęsti mano neapykantą“. Kaip jūs reaguotumėte, jei kaimynas jums pasakytų „tu turėtumei toleruoti tai, kad aš netoleruoju tavo vaiko, jis man yra šlykštus ir apie tai aš kalbėsiu su kaimynais bei kitaip jam kenksiu“? Tai kodėl jums normalu yra reikalauti pakantumo savo neapykantai?
Vakarų civilizacija suprato žmogaus teisių reikšmę ir būtinumą ne dėl to, kad yra ištvirkę, kvaili ir valdomi „gėjų mafijos“. Taip galvoti yra lengva, bet tai neturi nieko bendro su realybe. Vakarų civilizacija tapo turtingiausia, protingiausia ir inovatyviausia pasaulyje dėl to, kad suprato tolerancijos, bendradarbiavimo, empatijos, supratingumo naudą ir potencialą. Jie suprato tai, ko nei mes, nei mūsų buvę „šeimininkai“ rytuose dar nesuprato. Bet mes galime suprasti, reikia tik noro skaityti, domėtis ir palikti sovietinio visažinio kepurę praeityje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!