Nesvarbu, gyvenom kaime ar apsupti bendrabučių langų, visada turėjom savo „chebrą“. Buvo nesvarbu, stadionas ar laukai, stovėjimo aikštelės, klojimai, gatvės ar miškai, išeinant frazė būdavo ta pati:

- Maaam, einu į kiemą.

- Kada grįši?

- Nežinau.

Ir tikrai nežinojai, nes daug kas priklausydavo nuo to, kiek kieme būdavo draugų. Laikas, rodos, išnykdavo, o be to, tam jis ir buvo skirtas. Pamenu, kaip malonu būdavo, kai tėvų pakviestas namo dar iškaulydavai valandėlę pabūti sutemusiame kieme. Žodžiu, kiemas turėjo savo taisykles, savo įstatymus, savo lyderius ir nuskriaustuosius. Juk net Egidijus dainavo ir tapo populiarus dėl dainos apie savo kiemą. Kiemas buvo gyvenimas. Kiekvienas kiemas turėjo ir žaidimus, kurie, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, atrodo lyg neegzistuojantys ir įrašyti į Raudonąją knygą. Tada tai buvo kiekvieno kiemo varomoji jėga, nes per žaidimus išgyvenamos visos emocijos, patikrinama draugystės stiprybė ir išbandomi atskiri charakteriai.

Pamenate žaidimą „12 pagaliukų“ arba kaip kitur vadindavo „Pagaliukinė Kavonkė“? Kai sudedi pagaliukus ant lentos ir visų tikslas juos išmušt, kol ieškotojas nespėja „pritukint“. Tai buvo vienos įdomiausių slėpynių, nes paprastosios „Tuku Tuku“ jau visiems buvo pabodusios. „Tuku tuku Lina už medžio.“

Kur slėpynės, visada būna ir gaudynės, o vienos labiausiai žaidžiamų buvo „Aukštyn Žemę“. Pavadinimui šiaip trūksta logikos, bet visi žinojo, kad kai esi virš žemės, tavęs pagauti negali. Buvo ir komandinio tipo žaidimai, vien ko vertas „Policininkai ir banditai“. Jei ne toks kostiuminis, tai labai paplitęs tarp komandinių gaudynių buvo „Strėlės“. Viena komanda bėga ir visur piešia strėlytes, kita komanda bėga paskui ir ieško strėlyčių. Atrodo, nieko ypatingo, bet visas miestas būdavo išpaišytas strėlėmis ir rodyklėmis lyg kokiais grafičiais. Ne paslaptis, tai keldavo didelį vyresnių žmonių galvos skausmą.

Manau, visi turėdavo kiemo, laiptinės suoliuką ar kažkokią vietą, kuri buvo skirta žaidimams sėdint. Legendinis „Chaly Chalo“, kuriame vedėjas išmesdavo kamuolį, o jį pagavęs šaukdavo „Stop! Iki tavęs 12 nykštukinių arba 2 gandrai“. Visada po to būdavo žaidžiamas žaidimas „Valgoma nevalgoma“ ir aišku, fantazijų apie ateitį žaidimas „Šansas“ arba kitaip – „Kobra“. Bet būdavo ir taip, kad kamuolio nebūdavo arba kas nors tingėdavo eiti pasiimt. Tam buvo toks dviejų kartų žaidimas, kuris greitai atsibosdavo – „Sugedęs Telefonas“ arba „Šilta Šalta“. Dar iš tokių nuobodesnių – „Pele pele, pas ką žiedas žydi“, nors čia reikėdavo truputį meluot, o tai visiems patikdavo.

Aišku, jau visai stumiant laiką žaisdavom „Svajonių mašina“, kai turi susigalvoti, kelintas gatve pravažiavęs automobilis bus tavo. „Mama mama, kiek man metų?“ – nepamenu kodėl, bet vienas klausdavo, o vedėjas, kuris būdavo vadinamas mama, sakydavo „Trys drambliai“. Žaidimo tikslas – po truputį prieiti prie mamos ir tapti nauja mama. Arba „Sustingimas“. Visi greitai juda link nusisukusio, o jam atsisukus turi sustingti. Pajudėjai – iškritai. Tai buvo lyg manekenų iššūkio žaidimas, tik tada niekas nefilmuodavo.

Dar buvo toks „Kas aš?“ – užriša akis, apsuka kelis ratus, visi aplinkui stovi, o tu išsirenki, ką nori grabinėti. Ausis čiupinėji, žodžiu, viską, kol atsakai: „Aš manau, čia Inga“. Jei atspėjai, ateina Ingos eilė grabalioti. O jei susirinkdavo visas kiemas, būdavo galima sužaisti ir darželiuose populiarintą žaidimą „Alimbamba“. Visi šaukdavo kažką rusiškai to net nesuprasdami, o tikslas – susikibus rankomis nepraleist pabėgėlio, kuris norėdavo kirsti sieną. Jei nepavykdavo, likdavo priešų komandoje. Pamenu, dažnai bėgdavau tarp mergaičių ir neprakirsdavau tyčia, kad tik likčiau susikabinęs.

Taip, iš tos kiemo romantikos, romantiškiausias žaidimas būdavo ant paklotų pledų arba po balkonais kuriamas žaidimas „Namai“. Prisipažinsiu, kartais ir berniukai žaisdavo. Būdavo ir smagu būti tėčiu, ir gėda, kad kiti bernai nepamatytų. Vaikinai turėjo ir atskirų žaidimų kodiniais pavadinimais „Vienalietkė“, „Tūkstantis“, „33“, „66“, „Ore“, „Šokliukas“, „21“, „Trajakų konkursas“ ir, aišku, iki šiol vienintelį vis dar žaidžiamą „Minusą“ arba „Kiaušą“.

O pamenat žaidimą „Karalius“? Kai visi mesdavo ratuku, o karalius po nepataikyto metimo galėdavo nusodinti iki „šūdo“. Jei kam pavykdavo išsinešti virtuvinį peilį, be drožinėjimų ir lankų darymo visada sužaisdavom „Žemę“. Tuo metu ant žemės nubrėžiamas apskritimas, mėtomas peilis ir tarsi būnant pasaulio didžiaisiais dalijamasi žemėmis. Kiemo bernai tikrai atsimins žaidimą „Karabitas ir salietra“, o dar „Dūmšeškes“.

Kol berniukai užsiėmė savo reikalais, merginos mokėsi tapti paslaptingomis ir kurti paslaptis. Vienas populiariausių būdų tam – „Sekretas“. Kai padarai kokių gėlyčių kompoziciją, uždengi sudaužyto šampano butelio šuke ir užkasi iki tol, kol kažkas atras arba susipjaustys koją. Šiaip dažnai net patys nerasdavom. Aišku, visi pamena tuos mergaitiškus žaidimus su popierinėmis, medžiaginėmis ir visokiomis kitokiomis lėlėmis ir jų drabužiais. Sekretai sekretais, lėlės – irgi suprantama, bet mergaitės turėjo dar vieną labai išskirtinį žaidimą, kuris lyg kosmosas atrodė kiekvienam berniukui, o ir šiaip vyriškas padorumas net pabandyti neleisdavo. Tai – „Guma“.

Jūs pamenat, ką išdarinėdavo panos? Jos iki kaklo keldavo kojas ir atlikinėdavo sudėtingus skaičiavimus, kartu darydamos šuoliukus. Bernai žinodavo, kad yra pirmukai, antrukai ir trečiukai, nes visa kita buvo per daug sudėtinga. Gal šokinėt ir nešokinėjom, bet kartais gumą žaisdavom ir mes.

Buvo toks žaidimas „Olimpiada“. Ten makaluojama makaluojama gumą, o po šūksnio „O-lim-pia-da!“ per gumos raizgalynes reikdavo pralįsti, neužkabinus nė vienos gumos. Tiek gyvenime tos gumos tebuvo, bet jei buvo namas, visada buvo ir gera siena, o prie jos žaidimas „Varlytė“. Jos metu atsimušusį kamuolį turi peršokti vis aukščiau ir aukščiau ir kažkaip taip laimėti. Arba dar vienas žaidimas su siena vadinosi „Dešimtukas“, kai į mūrinę sieną 10 kartų metamas kamuolys, vis sudėtingėja užduotys jį sugaunant – reikia suploti, apsisukti, pritūpti ir t.t. Dažniausiai žaidimai prie sienų baigdavosi kaimynų burbėjimais.

Sienos nereikėdavo žaidimui „Šuniukas“, kurio metu viduryje rato gaudantis kamuolį vaikas buvo laikomas šunimi. Nuo jo populiarumu neatsiliko ir „Kvadratas“. Kai pagalvoji, tai pakankamai pavojingas žaidimas, kurio metu tikslas yra išmušti. Kaip ir žaidimas „Bulvė“. Pamenu, klasiokę po smūgio išvežė greitąja. Tikriausiai kiekvienas atsimenat ir kokią nors nelaimę žaidžiant „Aklą vištą“. Aišku, visi jie nėra tokie pavojingi kaip žaidimas „Nuo aukščiau“. Ten laimi tas, kuris nušoka nuo daugiausiai laiptų.

Gal ne toks fiziškai pavojingas, bet vienas labiausiai žeminančių žaidimų, leistinų patyčių žaidimas būdavo „Sifa“. Dažniausiai nešvaria klasės lentos kempine būdavo bandoma paliesti lakstančius, o kol esi su kempine, tave legaliai vadina sifa, šiukšle, skuduru ir t.t. Jei jis išnyko iš mokyklų, tik geriau. Liekant klasėje, kiekvienas mokėjo bent 15 skirtingų kortų žaidimų „Durnius, „Asilas“, „Karuselė“, „B****“, „Karas“ ir t.t.

O pamenat vieną linksmiausių žaidimų „Kas kur kada su kuo ką veikė?“ Žaisdavom rečiau, nes rašyti reikėdavo. Aišku, nė vienos plytelės neapsėjo be žaidimo „Klasės“, kai metamas akmenukas ir šokinėjama per langelius. Mergaitės mėgo burtus ir pasikliaudavo likimu, tad tam buvo daugybė žaidimų. Pamenu tas dvasių kvietimų ceremonijas pas klasiokę namie, nors buvo ir kur kas paprastesnių būdų žaisti. Vienas, kažkodėl įstrigęs atmintyje, – „Miškas“. Surašydavo šešis berniukų vardus, vėl ten kažkaip spėliodavo, skaičiuodavo ir gaudavo:

M - mylės Haris
I - išbučiuos Aleksas
Š- šauks Remyga lopas
K - keiks Romas lopas
A - apkabins Tadas
S - sapnuos Martynas

Vis labiau besiveržiant naujosioms technologijoms ir atsirandant naujoms galimybėms, žaidimai keitėsi. Pradėjus skleistis TV žvaigždėms, kiekviename kieme visi žaidė „Dankaną Maklaudą“ iš Maklaudų giminės. Žaidimas – paprastas, kovoji su lazdomis, jei laimi, „nukerti“ galvą, nes esi Kalnietis.

Dar pamenu žaidimą „Namai dega“, bet kas ir kaip – nieko neatsimenu nieko. Bet atsimenu kaip degdavo laužai, kepdavo duona, žarijose – bulvės, o už namo kampo būdavo rūkomi šiaudų cigarai.

Kiemuose visada būdavo geriausios sniego pilys, čiuožyklos, būstinės ir svarbiausia, kiemo „chebra“. Pamenu, kaip būdavo liūdna išėjus į kiemą nieko nerasti arba atvirkščiai, taip smagu, kai tėvai išlindę per langus kviesdavo visus namo, o mes, apsimesdami, kad negirdim, laukdavom pakartotinų kvietimų, kad tik ilgiau pabūtume ten, kur tuo metu atrodė gyvena laimė – kieme.

Po to atsirado kompiuteris ir internetas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mintys“ ir išreikškite savo nuomonę!