Aš irgi, atrodo, buvau gera žmona, mama, mėgau ir valgyti gaminti, ir lovos reikaluose niekada nebuvau „lenta“, niekad „galvos neskaudėjo“. Jis mėgdavo žvejoti, sportuoti, aš irgi lankiau sporto klubą. Nebuvau nei apsileidusi, nei bambeklė. Mano vyras buvo ramus, tylus žmogus, draugų susibūrimuose retai šokdavo, gerdavo saikingai ir niekada išgėręs nevairuodavo. Kai klausydavau savo draugių pasakojimų apie vyrų nuklydimus ir skyrybas, galvodavau, kokia aš laiminga, kad turiu šeimą, patikimą vyrą.
Praėjusią žiemą susirgo mano mama, teko ją parsivežti pas save. Pastebėjau, kad vyras pasidarė irzlus, piktas, dažnai žiūrėdavo į vieną tašką, kartais be priežasties šypsodavosi. Klausiau, kas negerai, sakydavo, kad pavargo darbe, dar mama namie, negali kada panorėjęs prie kompiuterio prieiti. Pasveikus mamai ir ją išvežus namo, vyro nuotaikos svyravimai išliko, iš darbo pradėjo grįžinėti išgėręs. Klausiau, ar įsimylėjo kitą. Sakė: „Neišsigalvok nesąmonių, viskas gerai.“
Vieną vėlų vakarą abiems jo telefone žiūrint nuotraukas, atėjo SMS: „Mielasis, mano jausmai tau tokie gilūs...“. Toliau nespėjau perskaityti, sustojo širdis... Nerėkiau, neverkiau, tik paklausiau, ar ją myli, kas ji tokia, ar seniai bendrauja, ką aš jam dar reiškiu.
Pasirodo, po kalėdinio darbo vakarėlio, jo bendradarbė parašė SMS, ar jam neskauda galvos. Jis atsakė ir taip pradėjo bendrauti. Ji pradėjo skųstis nevidonu, ją engiančiu vyru, jis – ją užjausti... Tada ji pradėjo žavėtis, garbinti ir visaip liaupsinti mano vyrą. Aišku, šis ir „susileido“.
Taip, aš jo negyriau už kiekvieną darbą, nes galvojau, savaime suprantama, jeigu jis atneša iš parduotuvės produktus, aš gaminu maistą, jeigu jis siurbia, aš plaunu vonią. Pasirodo, reikėjo už viską dėkoti ir žavėtis vyru, nesvarbu, kad anksčiau ir jis niekad man nedėkojo.
Paprašiau išklotinių. Pasirodo, vienas kitam rašė apie 100 SMS per parą. Niekaip negalėjau patikėti, kad tai mano tylenis, mažakalbis vyras, apie kurį per jo gimtadienį sakiau tostą: „Už mano vyrą – patikimą, žodžio besilaikantį žmogų, su kuriuo drąsiai galima eiti į žvalgybą...“
Nepatikėjau, kad susirašinėjo apie orą. Pareikalavau nutraukti susirašinėjimus, negerti jokios jos paruoštos arbatos ir alkoholio. Vyras pažadėjo nutraukti visus ryšius, nors dirbant kartu, tai labai sudėtinga. Kai mano moteriška širdis jautė, kad jis meluoja, kad jie vis tebebendrauja, mane vadino paranojike, isterike, buvo tarsi „apžavėtas“. Jokių įrodymų neturėjau, nes viską iš karto ištrindavo.
Nežinau, kaip būtų toliau, bet vieną dieną miestelyje sutikau jos vyrą. Pasirodo, jis prieš kelias dienas atrado jų susirašinėjimą. Vadinasi, jie ir toliau bendravo, vyras man melavo. Grįžęs jos vyras išsikraustė į sodybą, butą paliko jai. Aš pareikalavau, kad mano vyras susikrautų daiktus ir tuoj pat važiuotų pas savo garbintoją. Namuose kilo skandalas. Po to vyras gailėjosi, aiškino, kad tai buvo tik susirašinėjimas, nieko daugiau, kad niekad nebuvo likę dviese, kad jam tik reikėjo įvertinimo, pagyrų, niekad jai nieko nežadėjo. Kas gali įrodyti?
Dabar praėjo jau pusmetis. Vyras dovanoja man gėles ir be progos, padėkoja už vakarienę, dažniau pasako, kad myli. Aš irgi jį pagiriu už padarytus darbelius. Turiu visus jo prisijungimo slaptažodžius, kodus. Alkoholio darbe negeria...
Nežinau, ar pasielgiau teisingai. Buvo daug nemiegotų, verktų naktų. Mane supras tie, kuriems tai teko iškęsti: abejonės, gailestis savęs, praėjusių metų, šeimos, vaikų, jau nekalbu apie emocinę savijautą, pastovią įtampą, norėjimą išsaugoti savigarbą, maišalynę minčių. Nežinau, ar galėsiu savo vyru pasitikėti kaip anksčiau, bet žinau, kad į žvalgybą su niekuo negaliu eiti, galiu pasikliauti tik savimi. Jeigu tai ir buvo tik emocinė išdavystė, vis tiek labai skaudžiai tai išgyvenau. Stengiuosi tai pamiršti ir gyventi šia diena, bet sunkiai sekasi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Patarkite kitoms poroms – ar tokiu atveju įmanoma išsaugoti santykius? Papasakokite, kaip tai padarėte. O galbūt jūs esate tas, kurio gyvenime netikėtai atsirado naujas susižavėjimo objektas, nors manėte, kad jūsų santykiai – puikūs? Kaip manote, ar nauja simpatija būtinai reiškia santykių pabaigą, o gal tik simbolizuoja atsiradusią rutiną?
Laukiame Jūsų istorijų ir nuomonių bei patarimų – jei norite papasakoti asmeninę patirtį, anonimiškumą garantuojame.
Už drąsą ir atvirumą dviem žmonėms padovanosime po I. Liutkevičienės knygą „15 metų su Galina Dauguvietyte“! Savo istoriją galite siųsti pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“ arba spausdami pilką mygtuką teksto apačioje.