Pirma priežastis: tu esi vienintelė
Aš visuomet jai būnu karalienė. Nesvarbu, kaip sušukuoti mano plaukai, ką aš apsirengusi (nors taip, kartais sulaukiu iš jos priekaištų arba patarimų stiliaus klausimais). Jai svarbu, kad esu su ja. Ir aš jai esu tokia vienintelė. Taip yra ne tik dėl to, jog tai yra vaikas, kuris kontakto su kitais žmonėmis neužmezga taip lengvai, tačiau aš nuolat jaučiu, kad ji neturi dar penkių Martų, ji turi mane vienintelę ir manimi labai rūpinasi. Neįtikėtina tai, kad būdama su ja, visuomet jautiesi ypatingas žmogus. Ypatingas dėl to, kad ji tave pasirinko.
Antra priežastis: stereotipų griovimas
Susipažindamas su žmogumi, apie kurį yra daugybė mitų, stereotipų, tikiesi, kad visus juos tas žmogus arba paneigs, arba patvirtins. Nikita nepatvirtino iš visų jų nė vieno. Nežinau, iš kur ir kas juos sugalvojo, tačiau tokie mitai, kaip „žmonės su Dauno sindromu nieko nesugeba“ yra mažų mažiausiai netiesa! Ji visko tiek daug moka, tiek visko žino, kad aš jos nelaikau kažkokia kitokia, nei esu pati. Ji yra visiškai tokia pat mergaitė – smalsi, linksma, draugiška – kokia kažkada buvau ir aš.
Trečia priežastis: džiaugsmas
Bendraudama su Nikita, aš išmokau džiaugtis. Iš tikro džiaugtis! Būti laimės būsenoje dėl paprasčiausių dalykų, net ne dalykų, o dėl paprasčiausių akimirkų, praleistų kartu. Oi, kaip mums kartu būna linksma! Vos užgrojus radijuje D. Montvydo dainai, mano automobilis staiga tampa „džiaugsmobilis“. Ir nepatikėsit, bet būdama su ja, išmokstu džiaugtis tomis trumpomis akimirkomis.
Ketvirta priežastis: atsakomybė
Mūsų draugystė manyje išaugino didžiulį atsakomybės jausmą, dėl kurio aš jaučiuosi įsipareigojusi, kad mano artimi žmonės žinotų, kas yra DS, kad jie nedrįstų vartoti žodžio „daunas“ nei norėdami pajuokauti, nei įžeisti kitą. Juk „tampi amžinai atsakingas už tą, kurį prisijaukini“. Todėl aš nuolat jaučiuosi atsakinga prieš Nikitą, nes ji mane išmokė daugybės dalykų, o mažų mažiausiai, ką aš galiu padaryti – skleisti žinią, jog tokie žmonės kaip ji visų pirma yra žmonės, o ne diagnozė.
Penkta priežastis: pažadina, priverčia atsimerkti
Pažintis su bet kokią negalią turinčiu žmogumi tarsi atveria vartus, kurių iki šiol nebuvai matęs, nebuvai apie juos girdėjęs. O tai reiškia, kad pradedi domėtis, skaityti, pats susirandi informacijos, nes staiga tau pradeda rūpėti, norisi sužinoti kuo daugiau. Imi domėtis tuo, kas prieš tai tau nerūpėjo, kas nebuvo tiesiogiai su tavimi susiję ir atrodė, kad niekada nebus.
Iš tiesų tų priežasčių yra ir daugiau, tik sunku aprašyti tai, ką patiriu. Būdamos kartu mes nuveikiame daugybę dalykų – lankomės muziejuose, teatruose, kinuose, tačiau labiausiai man patinka susitikimo akimirka ir mūsų pokalbiai. Ji visuomet džiaugiasi mūsų susitikimu, kartais tai pajunti iš labai stipraus apsikabinimo, o kartais – iš spindinčių akių. Na, o mūsų pokalbiai! Jie neįkainojami! Jų dėka išmokau mylimiems žmonėms sakyti „myliu“ daug dažniau nei buvau pratusi, nes pati girdžiu tai kiekvieno mūsų susitikimo metu. Ji yra pati mieliausia, rūpestingiausia ir įdomiausia draugė, kokią kada nors galėjau turėti.