Priešistorė būtų tokia. Ieškojome savo vaikui darželio. Kriterijus kėlėme įvairius: vieta, kaina, ugdymo metodikos. Bet svarbiausia, ieškojome vietos, kur būtų geras emocinis klimatas ir mūsų vaikas, kuriam kol kas sunkiai sekasi bendrauti su bendraamžiais, galėtų to bendravimo meno išmokti.

Mūsų vaikas jau turėjo darželio lankymo patirties (tikrai sėkmingos, įstaigą keitėme dėl kitų motyvų), tad gerai žinojome pagrindines iškylančias problemas ir sąžiningai informavome darželių, kuriuose lankėmės beieškodami tinkamiausio, vadovus. Iš „Parko darželio“ vadovės išgirdau tvirtą „Taip“, tikinimus, esą tikrai bus pasistengta pažinti ir deramai ugdyti mano vaiką. Darželis šauniai įrengtas, interneto puslapyje aprašyme akcentuojamas individualus priėjimas prie kiekvieno vaiko, laisvas veiklų pasirinkimas, taikoma mišri ugdymo metodika su Valdorfo ir kt. elementais – atrodė, būtent tai optimaliausia mūsų vaikui, tad susitarėme dėl lankymo pradžios lygiai po mėnesio, kadangi kiekvieno vaiko adaptacijai skiriamos dvi savaitės, o jau yra ateinančių naujų vaikų prieš mus. Mėnesio laikotarpis laukimo mus tenkino, kadangi patys norėjome duoti vaikui atokvėpį tarp skirtingų darželių, nors derinti mano ir vyro darbų grafikus, kad išsiverstume be ugdymo įstaigos, buvo sudėtinga.

Priartėjo tas pirmadienis, kuomet mūsų vaikas turėjo praverti naujo darželio duris... Jau buvome pavargę nuo įtempto paros grafiko, laukėme pasikeitimų. Penktadienį vakare sulaukiau skambučio. Darželio vadovė, atsiprašiusi, paaiškino, kad turėjo priimti dar vieną berniuką, nepraėjus prieš tai priimto vaiko adaptacijos laikui, jo adaptacija sunkesnė, tad gal mes galėtume palaukti dar pusę mėnesio. Sutikau, pasistengiau suprasti, nors pasijaučiau įskaudinta, kad mano šeimos interesai paminami kitos, tokios pat šeimos, interesų naudai. Kilo abejonė, ar ateityje neatsiras taip pat svarbesnių tėvų ir vaikų nei mes, bet pasiryžome išlaukti ir pozityviai vesti vaiką į naują darželį.

Veiksmo kulminacija – mano vaikas pagaliau ateina į darželį. Pirmą dieną praleidau dvi valandas drauge: vaikas spėjo parodyti charakterį, pasiožiuoti, pasipykti. Patvirtinau auklėtojoms, kad tai nėra neįprastas jo elgesys tarp vaikų, kad tikrai bent kol apsipras ir susipažins, reikės akylo stebėjimo, dažno įsikišimo į vaikų santykius. Auklėtojos pasirodė supratingos, vaiko bendravimo įgūdžių spragų neišsigandusios. Žinoma, tam tikro nerimo turėjau, kaip bet kuri mama, bet kitą dieną nutarėme duoti galimybę vaikui pabūti darželyje be tėvų.

Tą dieną grupėje buvo tik 4 vaikai, mano vaikas išbuvo nepilnas dvi valandas, po daugmaž pusantros valandos gavau auklėtojų SMS žinutę, esą viskas neblogai, vaikas buvo susigraudinęs dėl žaislų, bet nusiramino, galiu ateiti pasiimti sutartu laiku. O netrukus – vadovės skambutis. Ir man pranešama, kad jie mums negali teikti paslaugos, nes kiti tėveliai sako, kad nebeves savo vaikų į darželį, kur juos muša ir stumdo.

Per mažiau nei 2 valandas trimetis jau atsiskleidė kaip šalintina problema?

Aš sutinku, kad privatus darželis turi visišką teisę rinktis klientus. Taip pat pripažįstu, kad mano vaikas gali rodyti stiprias emocijas ir užgauti kitus vaikus, jeigu jo laiku nesulaiko šalia esantis suaugęs. Ir jeigu esant 4 vaikams vieno iš jų elgesys kelia 2 auklėtojoms neišsprendžiamų problemų, žinoma, aktyvesnio temperamento vaikas neturėtų lankyti to darželio. Bet mane glumina kiti dalykai. Sugaišome beveik du mėnesius, iš kurių tik pusantros savaitės buvo atidėtos mūsų pačių iniciatyva dėl vaiko ligos. Apie darželio atsisakymą priimti mūsų vaiką mums buvo pranešta netaktiškai, nejautriai.

Kiekvieni tėvai išgyvena ne tik, kai jų vaikai skriaudžiami, bet ir kai tampa skriaudėjais. Galiausiai, padaryti išvadas apie vaiką per du trumpus pasimatymus – paprasčiausiai neprofesionalu. Man atrodo, kiekvienas pedagogas iš pašaukimo, pastebėjęs netipinį vaiko elgesį, mažų mažiausiai pasidalintų patirtimi, patarimais ir bent jau atsiprašytų, kad negali, neturi kompetencijų ugdyti tam tikrą vaiką.

Taigi, patyrėme trigubą neigiamą patirtį: 1. Mums nesuteikta paslauga, kurios prašėme ir už kurią buvome pasirengę mokėti lygiai tuos pačius pinigus, kaip ir kiti klientai, vilkintas mūsų laikas; 2. Gavome žinią, kad kitų interesai aukštesni nei mūsų (turiu omenyje lankymo pradžios nukėlimą puse mėnesio, jokiu būdu ne suprantamas kitų tėvų pretenzijas dėl galimų jų vaikų neigiamų patyrimų dėl mano vaiko veiksmų); 3. Buvome įskaudinti, neigiamai aptarinėjant mūsų vaiką. Tai buvo nepedagogiška ir tiesiog netaktiška.

Aš nemanau, kad kitos šeimos negali patirti teigiamų patirčių „Parko darželyje“. Jis vis dar taip pat gerai įrengtas, ir auklėtojos man pasirodė truputį susikausčiusios, bet vaikams švelnios ir dėmesingos. Tiesiog, turėkite omenyje, kad ne visos šeimos šio darželio akivaizdoje yra lygios, ir kad, iškilus nesklandumams, jie gali būti iš darželio pusės sprendžiami spontaniškai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

DELFI kreipėsi į „Parko darželį“, kurių darbuotojai nurodė, kad situacija nušviesta gana objektyviai ir paaiškino ją iš savo pusės.

„Kaip suprantame, pagrindinis skaitytojos skundas yra dėl to, kad ilgai laukė, kol galės atvesti savo vaiką į darželį ir kad galiausiai pradėjus lankyti, praėjus 2 dienoms, buvo atsisakyta teikti paslaugas ir tai buvo padaryta netaktiškai.

Dėl ilgo laukimo, kad atves į darželį. Pradžioje, kaip klientė ir rašė, vaiko atėjimą norėjo atidėti patys tėveliai, kad gautų atokvėpį tarp skirtingų darželių. Tuomet sutartam metui atėjus, vaikas susirgo ir per tą laiką, kol jis sirgo, buvo priimta kitų naujų vaikų. Klientės vaikui pasveikus, iš mūsų pusės buvo skambutis su prašymu, kad galėtų ateiti šiek tiek vėliau, kol nauji vaikai galėtų adaptuotis ir galiausiai klientės vaikas atėjo, bet jau vėl su sloga ir esant mūsų darželio griežtai politikai nepriimti vaikų su slogomis (klientė net apsidžiaugė, kad yra tokia griežta politika) jiems teko vėl atidėti pradžią darželyje.

Galiausiai visiškai pasveikus galiausiai vasario 13 d. prasidėjo adaptaciją. Kaip buvo minėta, klientės vaikas pasižymėjo agresyvumu ir iškart tai mūsų vaikai (kurie yra visi 2-3 metukų amžiaus) pajuto. Pajuto ir jų tėveliai, kurie jau antrąją klientės vaiko adaptavimosi dieną aiškiai tai išreiškė. Vienas iš pagrindinių niuansų, kodėl mes jau po 2 dienų nusprendėme atsisakyti teikti paslaugas, buvo tas momentas, kad jau pirmąją adaptavimosi dieną klientės vaiką ištiko pykčio priepuolis, kurį sutramdyti pačios klientės pavyzdžiu ir nurodymu teko stipriai laikant suspaudus patį vaiką. Tai mūsų darželio pedagogikoje nėra tinkama ir normali praktika.

Mes tikrai stengėmės šią informaciją perteikti klientei kaip galima švelniau ir buvome pasirengę ilgam pokalbiui ir mūsų nustebimui klientė pasakė, kad viską žino ir viską puikiai supranta. Tad išties labai nustebome gavę skundą.

Kadangi turime kitą privatų darželį, kuris jau sėkmingai veikia septynerius metus, per tuos metus turėjome 2 panašius atvejus, kai teko atsisakyti teikti paslaugas dėl to, kad vaikas kelia per didelę grėsmę kitiems darželio vaikams ir kad ir kaip stengėmės taktiškai, švelniai ir su atjauta tai padaryti, abiem atvejais matėsi, kad tėveliams yra be galo skaudu ir tai yra puikiai suprantama, kadangi ir taip yra didelis pyktis, nuoskauda ir kaltinimas, kad tavo vaikas yra kitoks ir jam reikia intensyvesnės priežiūros.“