Iš Vilniaus vasario 4 d., šeštadienį, maždaug 15 val., su žmona išvažiavome į Jonavą. Oras buvo nuostabus, todėl temo kiek vėliau. Važiavome autostrada „Vilnius-Kaunas“, už Elektrėnų pasukome į dešinę 143 keliu per Žąslius, Ruklą ir t.t. Iki Jonavos – apie 100 km. Mėgaujantis tuščiu ir sausu keliu bei vaizdais aplinkui kelionė užtruko kiek daugiau nei valandą.
Įvažiuojant į Jonavą važiavome po legendiniu geležinkelio tiltu (jis mena dar 1871 m. ir yra svarbus geležinkelių infrastruktūros objektas), prieš kurį šone liko vienos didžiausių Lietuvos gamyklų, „Achemos“, kaminai, iš kurių virsta kamuoliai garų ar dūmų. Man Jonavoje teko būti prieš daugiau nei 10 metų. Ir jei ne šalia jos esantis nuotykių parkas „Lokės pėda“, į tą vietą daugiau nebūdavo reikalo važiuoti.
Automobilį pastatėme tik įvažiavę į miestą, prie žiedo, kuriame įrengtas Jonavos pasididžiavimas – šviesos bokštas. Automobilio stovėjimui nėra mokesčio, o visai netoli – šilti ir veikiantys viešieji tualetai (apsilankymo kaina – 15 ct). Tai – ne vienintelis pirmų 5 min. įspūdis šiame apie 30 tūkst. gyventojų turinčiame mieste – lengva buvo pastebėti neįprastai daug renovuotų daugiabučių ir tvarkingas gatves.
Oras buvo žvarbokas, todėl dar važiuojant suplanavome, ką būtina pamatyti, kol dar šviesu, ir iškart kai sutems. Internete radome, kad istorinės gatvės – Sodų, Kauno, Klaipėdos. Žygį pradėjome nuo Kauno gatvės. Teigiama, kad tai geriausiai išlikusi Jonavos gatvė, atspindinti to meto prekybininkų žydų gyvenimo būdą. Žydai telkėsi miestelio centre, aplink turgaus aikštę ir į ją vedančiose gatvelėse.
Kauno, dalis Klaipėdos, Sodų gatvių užstatytos tankiai. O išlikusiose Kauno gatvės istorinėse atkarpose išryškėja pagrindiniai žydams priklausiusių namų bruožai: namai suprojektuoti galu į gatvę su parduotuvės ar dirbtuvės durimis pagrindiniame fasade, taip suformuojant siaurą, ilgą sklypą; pirmasis namo aukštas skirtas „komercinėms“ patalpoms, antrasis (arba palėpė) – gyvenamosioms.
Čia radome ir vieną parduodamą namelį (nuotraukose galite rasti skelbimą ant fasado).
Sodų gatvėje išsiskiria bendrovės „Baltasis pyragas“ pastatas, kurio administracinio pastato fasadas – seno ir naujo derinys. Šalia jo, atrodo, kad pasidaro net šilčiau, nes ore tvyro šviežiai kepamos duonos kvapas.
Sodų gatvėje prasidėjo Jonavos užuomazgos. Vienas jos galas atsiremia į Nerį, o einant nuo jos gatve aukštyn pasiekėme Didžiąją sinagogą (Vilniaus/Sodų g. kampas), toliau – žydų kapines, Varnutės tvenkinius, Joninių slėnį. Šalia pastarųjų žiemą veikia gerai įrengtos ir apšviestos slidinėjimo trasos su keltuvu.
Jonavos TIC puslapyje teigiama, kad XX a. pr. Jonavoje galėjo būti net septynios sinagogos. Iki šių dienų išliko tik dvi. Didžioji sinagoga – tai Vilniaus/Sodų g. kampe esantis XIX a. pab. – XX a. pr. statybos pastatas, kuris sovietmečiu buvo apgadintas čia įrengiant kepyklą. Modernizuotose mažesniosios sinagogos patalpose (Klaipėdos g. 28) šiuo metu įsikūrusi parduotuvė.
Nuo slidinėjimo trasų pasukome naujai įrengtais takais į dešinę. Praėjome sporto centrą (visiškai naujas statinys) ir nusileidome prie savivaldybės. Mieste matėme neįprastai daug vyresnio amžiaus žmonių, vedžiojančių šunis. Tačiau jų savivaldybės aikštėje vedžioti negalima. Čia stovi paminklas lietuviškos raštijos pradininkui ir pirmosios lietuviškos aukštosios mokyklos steigėjui iš Jonavos kilusiam Abraomui Kulviečiui (~1510-1545). Kitoje Žeimių g. pusėje – Ramybės skveras, kuriame stovi paminklas Jonavos garbės piliečiui Bronislovui Lubiui („Achemos“ įkūrėjas).
Apėjus ratuką susidaro 3,5 kilometro. Sutemo, todėl pasidarė dar žvarbiau. Užsukome į šalia savivaldybės esantį suši restoranėlį „Oti Oti“, kur išsinešti pagamino ne per saldžios imbierų ir citrinų arbatos. Jausmas toks, kad viskas Jonavoje – čia pat, todėl nusprendėme dar kartą eiti per senamiesčio gatveles. Neaukšti ir tankiai sustatyti žibintai, grindinys (nors ir betono trinkelių), šviesos languose... Beveik jokio skubėjimo – vienas kitas praeivis ir pravažiuojantis automobilis, į slidinėjimo trasas su specialiais batais ant pečių skubantys vaikai.
Nusprendėme – grįšime čia vasarą. Ir būtinai išmėginsime laipiojimo sienelę nebenaudojamame vandens bokšte, kurio dėl spaudžiančio šalčio nebeieškojome.
Atstumas – 5,4 km.
Daugiau pasivaikščiojimų galite rasti čia.
