Visą dieną vaikštinėjome ir ruošėmės užkalbinant sportininkus. Tiesa, bandėmė nuo to ir išsisukti, bet galiausiai užkopėme į slidinėtojų trasą ir ryžomės paimti interviu. Kol galvojome klausimus, mūsų fotografas spėjo „pagauti“ ir gražių akimirkų su savo fotoaparatu.

Pradėjome nuo jauniausių slidinėtojų ir snieglentininkų. Su mumis jie mieliau dalinosi įspūdžiais nučiuožę. Buvo tokių, kuriems nepasisekė nučiuožti, nukritus atsirado mėlynių, kai kurie buvo ir nuliūdę, todėl mes juos tik padrąsinome ir į ausį pašnibždėjome, kad viskas bus gerai ir jie sugeba daugiau nei mes, žurnalistai.

Na, o vyresnieji su šypsenomis mums atsakinėjo. Atsipalaidavę, sušilę jie mums pasakojo, kad tai – puikus užsiėmimas. „Bent jau tėvai neburba, kad sėdžiu tik prie kompiuterio“, – nusijuokęs tarstelėjo jaunuolis. Be to, vienas siekia savo tikslo – kada nors dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Jam tai – pati didžiausia svajonė, mes jam palinkėjome, kad ji išsipildytų.

Treneriai per daug netuščiažodžiavo, atsakė trumpais sakiniais, buvo labai susikaupę. Tačiau visi vieningai atsakė, kad slidinėjimas – populiarėjanti sporto šaka, pritraukianti vis daugiau jaunuolių. Žinoma, tai tik hobis, o ne gyvenimo būdas. Kodėl? Galime svarstyti tik mes patys. Tiesa, buvo ir tokių, kurie pirmą kartą tą dieną nuskriejo nuo kalno ir jau iškart dalyvavo lenktynėse. Koks užsidegimas!

Turiningai praleidome dieną, net jei ir šaltukas spaudė iš visų pusių. Džiaugiamės turėję progą čia dalyvauti, išmokome naujų dalykų ir radome daug nuostabių draugų.