Dėl jos važiavau į Kauno veterinarijos kliniką, kur jai buvo padaryta operacija. Tą vėlų rudens vakarą, kai grįžau namo ne viena, supratau, kad labai trūko šio šypsniuko.

Na, o viskas prasidėjo, kai prieš metus dėl darbo penkiems mėnesiams turėjau išvykti į Angliją. Tuo metu mano gyvūnus prižiūrėjo draugai. Jei pavykdavo, grįždavau vieną savaitgalį per mėnesį ir kas kartą plyšdavo širdis, kad turiu atsisveikinti. Juk jie – ne maži vaikai, jiems nepasakysi: „Palauk dar šiek tiek, aš greitai grįšiu. Tikrai tavęs neišduodu ir labai myliu.“ Per tą laikotarpį sutikau savo žmogų Anglijoje. Grįžusi į Lietuvą po kurio laiko nusprendžiau, kad reikia mums visiems keliauti, kur širdis veda. Dėl gyvūnų palikimo Lietuvoje net nebuvo kalbos.

Pirmiausiai aplankiau veterinarą ir išsiaiškinau, kad mums reikės čipo, tada paso ir skiepo prieš kelionę. Mikročipus gavome visus tris per vieną dieną. Kitą dieną jau vykome pasidaryti pasų. Tuomet kelis mėnesius tiesiog domėjausi, kaip galėčiau saugiai pervežti savo gyvūnus. Pirma mintis – reikia keliauti oru. Tačiau šis variantas pasirodė per brangus, todėl apsistojome ties vežėjų paslaugomis. Sužinojome, kad kompanija „Linora“ gali nuvežti gyvūnus nuo namų iki namų. Kas kelias valandas sustoja pasivaikščioti su šuniukais. Tobula! (…) Išvykti gyvūnai turėjo iš Lenkijos, taigi skrydį aš taip pat pasirinkau iš čia.

Lapkričio pradžioje gyvūnus vakcinavome (būtinai pasirūpinkite, kad prieš vakciną gyvūnai gautų vaistų nuo kirmėlių), palaukėme 21 dieną ir prieš kelionę dar apsilankėme pas veterinarą.

Veterinarai nesiūlė jokių raminamųjų, kad dėl visa ko gyvūnai išliktų budrūs. Sunkoka kelionė buvo visiems – miego maža, daug dardėjimo, nebuvo noro valgyti. Bet vargais negalais pasiekėme Lenkiją ir apie pietus atidaviau mažuosius į „Linoros“ vyrukų rankas. Gyvūnai saugiai atkeliavo pas mane antradienio naktį, po kelių valandų, kai pati atvykau į Londoną.

Ar ką keistume? Turbūt nieko. Dėl jų ir pėstute eičiau visą kelią. Labiausiai gaila buvo tik jų. Nevalgė tris dienas, nervinosi ir, žinoma, nesuprato, kas vyksta, kodėl atiduodu juos kažkokiems dėdėms ir jie išvyksta. Bet dabar bandome atsigriebti po to streso, valgome ir ramiai miegame šiltuose namučiuose. Iš vienos pusės suprantu, kodėl žmonės palieka gyvūnus, keisdami gyvenimo stilių. Iš kitos – negaliu jų pateisint. Nes meilei ribų ir stabdžių nėra.

S. Patrikas – tai baltai juodas katukas, Ozis – juodai baltas „pelėdžiukas“, Pa – mano šypsniukas.

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.