Ankstyvas sekmadienio rytas, Šalčininkų rajono pakraštys. Atvykęs aplankyti savo statomos sodybos, buvau nemaloniai nustebintas, pamatęs, kad statybinis vagonėlis, kuriame buvau neapdairiai palikęs kelis darbo įrankius bei kitus daiktus buvo aplankytas nekviestų svečių.
Radau išlaužtas apsaugines lango grotas ir pėdsakus sniege, patvirtinančius nemalonų vizitą. Tiesa, apžiūrėjus vagonėlį, matyt dėl patirto šoko, didelio trūkumo iškart nepastebėjau, akivaizdžiai trūko tik po praėjusią vasarą švęsto gimtadienio vagonėlyje paliktų stipraus šventinio gėrimo pakuočių. Viena, atidaryta ir be vidaus „įdaro“ voliojosi numesta ant žemės.
Atsižvelgdamas į aukščiau minėtus stereotipus dėl policijos darbo, iš pirmo žvilgsnio menką padarytą žalą, bei įtarimus dėl vietinių „veikėjų“ dalyvavimo šiame kriminale, su kuriais turėjau minčių išsiaiškinti savo jėgomis, net nepagalvojau kreiptis į policiją, tačiau, geriau viską apsvarstęs, vis dėlto surinkau trumpąjį numerį.
Paskambinęs iš karto pranešiau apie menkus nuostolius ir ėmiausi lango atstatymo darbų. Įsivaizduokite mano nuostabą, kai ankstyvą sekmadienio rytą kaimo glūdumoje, nepraėjus nei pusvalandžiui po pranešimo apie įsilaužimą, pamačiau atvykstantį policijos ekipažą. Policininkai skubiai įvertino situaciją, viena jų iškart pasileido vis dar sniege matomais pėdsakais, kitas ėmėsi darbų vietoje. „Kas pavogta?“ – paklausė. Hmm... „Pora butelių... – nedrąsiai atsakiau, – ir tiek.“ Bet policininkams patirtų nuostolių vertė tikrai nebuvo esminis faktorius, tik patys iškart pasakė, kad tikimybė atrasti įsibrovėlius nėra itin didelė... Svarbu buvo tai, kad pareigūnai atliko savo pareigas tinkamai.
Netrukus policininkai skubiai iškvietė į įvykio vietą kinologą su savo partneriu, kuris, primenu, sekmadienio rytą turėjo atvykti iš kito savivaldybės krašto. Aš darbavausi toliau, o policija ėmėsi savo reikalų. Po poros valandų sulaukiau skambučio. Skambinęs pareigūnas pranešė, kad atvyko dar vienas, tyrėjų, ekipažas, ir jau galimai turi tam tikrų įtarimų apie mano „svečią“...
Dar po kiek laiko paskambinę paklausė, ar tikrai, be butelių, nieko netrūksta, ar netyčia nepasigedau žoliapjovės. O velnias, toptelėjo, juk tikrai... Kaip galėjau užmiršti, kad po paskutinių rudens darbų ji nebetilpo į prikrautą automobilį, tai palikau jį vagonėlyje? Visai išgaravo iš galvos... Taip, tikrai, oranžinis – baltas „Stihl“ – tikrai vagonėlyje jo nebėra... O čia jau rimtesnis nuostolis nei alkoholikų „išdaigos“.
Po gero pusvalandžio įvykio „herojus“ jau stovėjo mano kieme, pasakodamas savo naktinio žygio detales. O vyras, pasirodo, ne iš kelmo spirtas, nenoriu viešinti tyrimo detalių, bet pasirodo, jau ne vieną kartą buvo įkalinimo įstaigoje, gerai žinomas įvairiose įstaigose, ir keliaudamas po naktinio „žygdarbio“ bandė įvairiais būdais sumėtyti pėdas, apgauti galimus sekėjus, o „trofėjus“ išslapstė netikėčiausiose vietose... Tačiau dėl pareigūnų profesionalumo naktį įvykdęs nusikaltimą, jau prieš sekmadienio pietus jis stovėjo nusikaltimo vietoje surakintas antrankiais, o po pusvalandžio ir nakties grobis vėl atsidūrė mano rankose!
Ir žoliapjovė, ir kiti smulkūs daiktai, net ir pavogti buteliai buvo sugrąžinti man. Dėl netikėtumo, nežinodamas kaip ir atsidėkoti, dar bandžiau pareigūnams padėkoti bent susigrąžintu skystuoju turtu, tačiau susilaukiau tik šypsenos, ir atsako, „Tai juk mūsų pareiga...“ Tikrai bjauriai prasidėjęs rytas išsirutuliojo vėliau privertė jaustis puikiai, kad Lietuvoje tikrai yra nuostabių policininkų, garbingai ir nuoširdžiai atliekančių savo pareigą, ir Policininkų iš didžiosios raidės, vertų pagarbos. Gaila, neįsidėmėjau policininkų pavardžių, tačiau tikiuosi, kad Šalčininkų policijos vadovai tikrai žinos ir tinkamai įvertins mano padėką jų pavaldiniams, sekmadienį, vasario 5 d. padėjusiems man patikėti mažais stebuklais.
Norite pasidalyti padėka pareigūnams? Papasakoti savo istoriją? Siųskite ją mums el.p. pilieciai@delfi.lt!