Visų pirma, svarbu pabrėžti, kad Lietuva geografiškai visada buvo Šiaurės Europoje, Jungtinės Tautos tai pripažino Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1991 metais įstojus į JT, tad atrodo kiek ironiška, kad džiūgaujame dėl fakto, kurį sužinojome po 25 metų (beje, oficialiame Jungtinių Tautų puslapyje šią informaciją skaičiau prieš gerus 5-erius metus).

Visų antra, Rytų Europos terminas naudojamas apibūdinti daugiau istorines ir politines aplinkybes nei geografines. Iki 1940 metų Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, buvo pozicionuojamos kaip Šiaurės Europos valstybės. Ir tik po II-ojo Pasaulinio karo, jau prasidėjus Šaltajam karui, visas Europoje esantis „komunistinis pasaulis“ buvo pavadintas vienu pavadinimu – Rytų Europa. Ironiška, bet Čekija laikoma Rytų arba Vidurio Europos dalimi, o Austrija – Vakarų Europa, nors Praha yra gerus 150 km labiau nutolusi į vakarus nei Viena.

Visų trečia, mums taip svarbi vakariečio nuomonė apie Lietuvą dėl to nė kiek nepasikeis. Mes vis dar išliksim „East European“ (angl. rytų europietis), „cheap labor“ (angl. pigi darbo jėga). Ir vis tiek mus maišys su lenkais ir rusais, o vakarieniaujant prabangaus viešbučio restorane kur nors Berlyne ir besišnekučiuojant su someljė, tarstelėjus, kad esame iš Lietuvos, išvysime nevalingą antakio pakėlimą ir nuostaba balse: „aus Litauen?!“ (suprask – lietuviai čia tik pensininkams užpakalius ir tualetus valo bei mašinas nuvarinėja, bet ne į restoranus vaikšto).

Nes dauguma išvykę į oslus, londonus, berlynus ar dublinus elgiasi lygiai taip pat kaip tie, nuo kurių įvaizdžio mes taip bėgam. Ir tas nedidelis procentas gabių, išprususių ir visiems nosis nušluostančių tautiečių, prasimušusių Vakarų Europos sostinėse, nublanksta prieš tą kritinę masę tuščiagalvių.

Pamenu, prieš gerus 10 metų, dar prieš išpopuliarėjant savaitgaliams su „Ryanair“, nuvykau kelioms dienoms į Romą. Viešbučio restorane, kuriame buvo tiekiamas pusryčių švediškas stalas, didžiulėmis raidėmis švietė atspausdintas užrašas, kad maisto iš restorano išsinešti negalima. Tai buvo parašyta trimis kalbomis – itališkai, angliškai ir… rusiškai. Tačiau rusų turistų grupė į tai nekreipė dėmesio – ištaškę pusryčiu metu butelį degtinės, pradėjo krautis į maišus sviestinius ragelius ir dešras. Ir apėmė toks nemalonus jausmas ir suvokimas, kad į mus būtent taip pat irgi žiūri – kaip į laukinius barbarus į rytų, kurie išleisti pasižmonėti po normalias valstybes viešai elgtis tiesiog nemoka.

Tad Rytai yra ne mūsų žemėlapyje, o mūsų galvose. Mes daugeliu atžvilgiu – pusiau laukiniai, norintys, kad į mus žiūrėtų pagarbiai kaip į tikrus europiečius, bet patys nerodome jokios pagarbos ir nenorime elgtis kaip civilizuotos šalies piliečiai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti mintimis ar nuomone? Rašykite el.p. pilieciai@delfi.lt!