Jaunieji profesionalai, parsivežę iš užsienio savo diplomus, stumia laukan iš profesinio pasaulio įvairius tos srities mohikanus ar net kūrėjus, imdami į savo rankas beprotiškai didelę atsakomybę, tik ar aiškiai suvokiama ta atsakomybė?

Nelabai įsivaizduoju ką tik baigusį studijas bakalaurantą ar magistrantą, turintį labai mažai praktikos, kuris profesionaliai atlieka savo funkcijas, vadovaudamas ar koordinuodamas kažkieno veiklą. Ir visiškai nesvarbu, kokiame pasaulio gale įgytas diplomas, bet gyvename Lietuvoje ir jeigu jau nusprendei savo diplomą realizuoti Lietuvoje, būk geras, jaunasis profesionale, pasidomėk mūsų žmonių organizacine kultūra ir mentalitetu bendrąją prasme.

Kaip galima vadovauti ir kažką daryti, nežinant organizacijos veiklos nuo virtuvės užkulisių, bet turint labai gero universiteto diplomą? Mūsų žmonės nelabai mėgsta permainas, jie pripratę prie nustatytos vidaus tvarkos, bendravimo normų ar kitų dalykų. Kodėl tai svarbu? Nes jaunimo mąstyme dominuoja keitimo ir pertvarkos mintis, ir nesvarbu, ar tai bus teisinga, ar ne žmonių atžvilgiu.

Senųjų mohikanų išstūmimas – tai ne tik fizinio kūno išmetimas gyventi skurdžiai ir laukti pensijos, bet ir neįkainojamos patirties ir žinių atsisakymas. Nemanau, kad jaunieji „specai“ gali pasigirti savo žinių ar tokiu gausiu patirties bagažu, dažnai pakeisdami senąją kartą.

Pagalvokime apie universitetus: ar bent įsivaizduojate, kiek šiandien žmonių iš jaunosios kartos, save bevadinančios mokslo fanatikais, moka lotynų kalbą? Galėtumėte suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O daugelis jų net ir nelabai gerai moka lietuvių kalbą...

Šiandien aktualus jaunosios ir senosios kartos konfliktas, paslaugos užsakovui susiduria su dilema – ką pasirinkti? Kokiais kriterijais vertinti? Visada pasitikime jaunimu, gražiais kostiumais, puikiomis laikysenomis, bet nesigiliname į sukauptą žinių bagažą. Galime viešai pilti pamazgas ant senosios kartos, vadinti jos atstovus sovietinėmis atgyvenomis ar dar blogiau, tačiau turime pripažinti faktą, kad be jų mes liktume tik savo siauros srities profanais ar mėgėjais. Praktinių patarimų negausime jokiame universitete, o kol stengsimės patys tokių žinių įgyti, klaidų pridarysime begalę ir vargu, ar jos suteiks galimybę žingsniuoti toliau.

Nemenkinkime senosios kartos profesionalų, nesijauskime už juos geresni, perskaitę krūvą teorinių rašinių, nes vieną dieną su mumis pasielgs lygiai taip pat, kaip mes šiandien.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Per šventes į Lietuvą sugrįžo ne vienas svetur gyvenantis tautietis – kelioms dienoms ar ilgesnėms atostogoms užsienyje gyvenimą kuriantys lietuviai parvyko kartu su artimaisiais paminėti svarbiausių žiemos progų. Vis dėlto, kai vieniems progų grįžti į tėvynę ieškoti nereikia, kiti čia atvyksta vos kartą per kelis metus. Klausiame Jūsų – į ką atkreipėte dėmesį grįžę į tėvynę? Kas, jūsų manymu, pasikeitė?

Jūsų anonimiškumą garantuojame, o už atvirumą dviem skaitytojams pažadame prizą – po I. Liutkevičienės knygą „15 metų su Galina Dauguvietyte“.

Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Svetur“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.