Kai nesėkmių banga užpila smėliu akis, vėl ir vėl kyli nuo dugno ir kartoji vaikystėje išgirstus žodžius – už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.
Vieniems gyvenimas primena gėlių pievą ar bent jau audringą jūrą, o mano – kaip minų lauką, kas žingsnį – sprogimas. Nežinau, kodėl mano angelas sargas mane paliko, kuriame gyvenime užsidirbau tokią karmą, bet jau daug kartų sakydavau sau tai, ko daugelis neištars niekada – tai baisiau už viską, nebeištversiu, nebegaliu. O ką gi sakyt, kai nuolat patiri žiaurius likimo smūgius?
Papasakosiu istoriją, kuri mane išmokė nepasiduoti net tada, kai buvo be galo sunku. Sunkiausia juk ištverti ne savo, o artimųjų bėdas, ypač tada, kai niekuo negali padėti. Nuo tada galiu pazyzti dėl smulkmenų, bet, ištikus didelei bėdai, susikaupiu ir esu stipri... Dažnai prisimenu tas dienas, nors sakoma, pamiršk nelaimes, bet nepamiršk, ko jos tave išmokė.
Tada ruošėmės dukros vestuvėms, atrodė, viskas bus gerai, bet jos sveikata ėmė staiga blogėti, o atsidūrusi ligoninėje išgirdo diagnozę ligos, kuri grėsė baisiais padariniais. Žvelgiau į savo dukrą, dar vakar sėkmingą ir energingą merginą, o šiandien baisiose kančiose gulinčią ant lovos, ir slėpiau ašaras. Man reikėjo trūks plyš pakelti jos dvasią ir nepalūžti pačiai. Teko ištverti jos kaprizus, ašaras, pablogėjimus ir nusivylimus, net depresiją. Kasdien reikėjo nepastebimai nubraukus ašarą stengtis padėti, masažuoti, leisti vaistus, pasakoti linksmas istorijas.
Kas tai patyrė, žino, kaip sunku. Sveikata – brangiausias turtas. Veltui bandėme prikalbinti atšaukti suplanuotas vestuves, nepaisydami nieko jie abu atkakliai laikėsi įsikibę savo planų. Ir buvo teisūs – besvajodama apie gražią šventę, beplanuodama, ji užsimiršo, tarsi pabėgo nuo ligos, bent jau sveikata ėmė gerėti.
Kai dabar kas nors tarsteli, kad žentui pasisekė gauti turtingą ir svarbias pareigas turinčią žmoną, aš atsakau, kad vedė jis beviltišką ligonę, nepabijojo jos vesti, todėl vertas turėti tai, ką šiandien turi. O per jų vestuves, žvelgdama į smulkutę, net 20 kg mažiau sveriančią merginą, kuri kaip undinėlė, kentėdama, sunkiai, bet visa švytėdama iš laimės žengė per bažnyčią, aš pajutau didžiulį skausmą, sumišusį su su dar didesniu džiaugsmu. Net vyrai šluostėsi ašaras, stebėdami tai. Iki šiol prisimenu jausmus, kai pasakiau – „Didžiuojuosi jumis, mano vaikai, kad niekam neleidote sugriauti savo svajonės. Vaikine, kantriai slaugęs savo nuotaką, prisiėmęs atsakomybę ir pakėlęs beviltiškų dienų naštą, tu vertas būti vyru. O šis išbandymas, nors dar labiau suartino, tegu bus paskutinis ir linkiu jums nebepatirti jokių nelaimių.“
Tikiuosi ir man, ir jiems taip ir bus... Tas, kas mūsų neužmuša, padaro stipresniais. ,,Ateina laikas, kai supranti, kad visos kančios buvo tau reikalingos. Kuo sunkesnis kryžius, tuo galingesnius sparnus jis mums užaugina...“ (Aldutė Vakarė)
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys dalyvauja konkurse „Tai buvo mano gyvenimo pamoka – po jos nebebijau nieko“. Padrąsinkite, įkvėpkite tuos, kurie dabar dar tik bando atsitiesti po nelengvos pamokos ar jaučiasi praradę pasitikėjimą savimi ir kitais, „nuleisti ant žemės“ – pasidalykite pasakojimu apie Jums svarbią gyvenimo pamoką, ir nurodykite, ko ji jus išmokė!
Už drąsą ir atvirumą skolingi neliksime – dviem skaitytojams atiteks po Aušros Prasauskaitės knygą „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų“.
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patirtis“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.