„Sakote, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Bet yra vienas momentas, į kurį norisi atkreipti dėmesį – prieš sulaukdamas gerosios žinios, su baisios ligos įrašu turi išgyventi kelis mėnesius ar net pusę metų“, - mums rašo ji. Šiame skaitytojos laiške – jokių nusiskundimų gydytojais. Priešingai. Pasak skaitytojos, jie visi padarė tai, ką reikia ir net dar daugiau. „Norisi pasidalinti apnikusiomis abejonėmis ir padiskutuoti apie brangių aparatų reikalingumą bei jų diagnozių patikimumą“, - rašo ji.

Štai jums konkreti istorija. Kompiuterinis tomografas ištiria tavo galvos smegenis ir pasako, kad tau galimai gresia baisi nepagydoma liga ir visiškas neįgalumas, o magnetinio rezonanso tomografas tuose pačiuose galvos smegenyse, ištyręs po geros savaitės, nieko panašaus neranda. Apskritai jokių pakitimų neįžiūri. Žodžiu, esi sveikas.

Sakote, puiku. Kam kelti bangas? Nekeliu. Tik siūlau atkreipti dėmesį į kelias detales. Tie ištirti galvos smegenys yra jauno žmogaus, kuris turi šeimą, mažamečių vaikų ir daugybę ateities planų. Kitas momentas – to antrojo, viską paneigiančio tyrimo, reikia laukti kelis mėnesius ar dar ilgiau. Mat, magnetinio rezonanso tomografo tyrimų laukiančiųjų tokios eilės, kad kartais to atsakymo (kad ir koks jis būtų) gali laukti ir pusmetį. Pagalvokite, ką galima išgyventi per tuos laukimo mėnesius. Neverkšlensiu, bet pasakysiu, kad belaukdamas išganingojo atsakymo gali ir į depresiją pulti, prasigerti, rimtai susirgti, išsiskirti. Arba dar blogiau, bet to nesakysiu. Man pasisekė. Antrojo tyrimo laukiau gerą savaitę. Tikras laimės kūdikis, sakysite. Sutinku. Bet ir tos savaitės buvo per akis.

Bet apie viską nuo pradžių. Vieną ankstyvą rudens rytą, kai dar buvo tamsu, staiga nei iš šio, nei iš to abiejose akyse visiškai aptemo. Viskas nutiko taip staiga, kad nesupratau, kas atsitiko. Junginėjau šviesos jungiklį nesuprasdama, kas vyksta – šviesa neužsidega.

Maniau, dingo elektra. Staiga cinktelėjo mintis, kad kažkas atsitiko mano akims. Abiejose akyse – aklina juoduma. Sunku pasakyti, kiek išbuvau visiškoje tamsoje – sąmonės nepraradau, viską girdėjau, galėjau kalbėti, viską suvokiau. Ramiai atsisėdusi ir į sieną atsirėmusi išbuvau gal vieną-dvi minutes, kol akyse prašviesėjo ir grįžo regėjimas. Išpylė šaltas prakaitas. Teko bėgti į tualetą, nes tuoj pat supykino. Bet tik vieną kartą. Jaučiausi apsvaigusi, bet sąmoninga. Trumpam priguliau. Pagerėjo. Jei ne sunki galva ir šioks toks svaigulys, sakyčiau, kad jaučiausi gana gerai. Išėjau į darbą. Kaip visada pėsčiomis.

Vis dėlto tą pačią dieną kreipiausi į medikus – pasitarus su visažiniu internetu, pasidarė neramu. Pamačiau, kad tai galėjo būti smegenų kraujotakos sutrikimas.

Gydytojai viską darė taip, kaip reikia: ir nuodugniai apžiūrėjo, ir liepė reikalingus tyrimus skubiai pasidaryti. Smulkiai neaprašinėsiu, tik pasakysiu, kad tą pačią dieną ir kraujo spaudimas nebuvo pakilęs – buvo toks, kaip visada geras, tik gal truputį žemesnis. Ir regėjimas, ir motorika nesutrikusi. Kraujo tyrimai geri. Kardiograma nieko blogo nerodė. Akys sveikos. Žodžiu, jokių ženklų ar požymių, kad prisikabino kokia baisi liga. Iki pilnos laimės buvo telikę galvos smegenis pasitikrinti kompiuteriniu tomografu.

Pasitikrinau. Gavau nedidelį lapelį, kuriame buvo įrašyta liga, sakyčiau, labai poetišku pavadinimu. Radiologinė išvada skelbė, kad galvos smegenyse galima įtarti siringomieliją ir kad patikslinimui tikslinga atlikti smegenų ir kaklo magnetinio rezonanso tomografijos (MTR) tyrimą.

Iš gydančio gydytojo reakcijos, perskaičius šią išvadą, supratau, kad mano smegenyse aptikta kažkas negero. Gydytojas su šia išvada supažindino ir nuramino, kad kol kas nėra pagrindo nervintis, patarė ramiai sulaukti išvadų magnetinio rezonanso tomografo, kuris diagnozuoja gerokai tiksliau. Žodžiu, kaip pastarasis aparatas parodys – taip ir bus. Gydytojas patarė apie ligą neskaityti internete. Pažadėjau.

Lengva pasakyti, sunku padaryti. Smalsumas žudo. Užteko permesti akimis vieną straipsnį, kad išsigąsčiau. Siringomielija – itin reta, nepagydoma liga, kad jos priežastys neaiškios, kad suserga jauni, kad gresia visiškas neįgalumas, nes visiškai sunyksta nugaros smegenys, kad teks nešioti sauskelnes, nes nelaikysiu šlapumo ir kad visą gyvenimą praleisiu neįgaliojo vežimėlyje.

Nerašysiu, kokią emocijų ir pojūčių paletę teko išgyventi. Ir taip aišku. Nepadėjo nė tai, kad išvadose įrašyta, kad „galima įtarti“, vadinasi, dar ne galutinis nuosprendis.

Tuo metu jaučiausi gana gerai, bet dirbti negalėjau. Nesinorėjo. Pasakysiu tiek, kad su tokia diagnoze visi demonai užgriūna, kai lieki vienas. Tada supranti, kad tau niekas kitas nepadės – tik stiprūs nervai ir savitvarda.

Keista, bet tai laukimo savaitei baigiantis, pradedi susigyventi su ta „miela“ liga ir pagauni save svarstant apie sprendimus, kuriuos reikės padaryti, kad neįgaliojo vežimėlyje tau būtų patogiau gyventi ir dirbti. Tikra beprotybė, tiesa? Būna ir dar blogiau. Prisiminiau vienos pažįstamos žodžius, kaip ji mintyse jau testamentą dėliojo – vienas brangus rimtas tyrimas rado jos kūne (nesvarbu, kur) piktybinį vėžį. Žmogus jau mirti ruošėsi, kai kitas kitur atliktas brangus tyrimas nustatė, kad tas auglys – gerybinis. Va kaip būna.

Dabar apie mane. Sulaukiau savo antrojo brangaus tyrimo. Kaip jau supratote, tas magnetinio rezonanso tomografas nieko panašaus į tą „mielo“ pavadinimo ligą nerado. Priešingai. Apskritai nerado nieko blogo. Jokių pakitimų galvos smegenyse.

Palengvėja, bet euforijos nejauti. Tik apninka begalė klausimų, tokių kaip šie. Jei pirmasis aparatas mano smegenų šešėliuose gali įžiūrėti tokią baisią ligą, o antrasis nieko blogo nemato – gali būti ir atvirkščiai. Ir tai būtų dar blogiau. Kompiuterinis tomografas gali nieko blogo nepamatyti, nors magnetinio rezonanso tomografas rastų. Arba kitas klausimas – ar sėdintieji prie kompiuterinio tomografo gauna atsakymus, kad jų spėjimai nepasitvirtino. Įdomu, ar gydytojai radiologai veda statistiką ir analizuoja, kiek tokių jų diagnozių nepasitvirtina ir ar iš to daro savo išvadas.

Kitas klausimas – kodėl didžiosios ligoninės nesusiperka daugiau magnetinio rezonanso tomografų, jei norinčiųjų jais išsitirti (tarp kurių ir panašūs nelaimėliai kaip aš) kone pusmečio eilės. Jei šių aparatų diagnozė yra gerokai tikslesnė, gal jų ir užtektų, o tų kompiuterinių tomografų visai nereikia? Ir dar. Ligonių kasos man apmokėjo du brangius tyrimus (ačiū už tai) – moderniausi aparatai prazondavo mano smegenis, bet taip ir nepaaiškėjo, kas man tą ankstų rytą nutiko. Belieka laikiną apakimą nurašyti nuovargiui, įtampai, skubotam gyvenimo tempui ir panašiems atpirkimo „ožiams“.

Štai tokia sukrečianti patirtis, kuri atrodo visai kitaip, jei į visa tai pasižiūri filosofiškai. Pirma. Jautiesi tarsi išgyvenęs žemės drebėjimą ir tikrai atpirkęs visas iki tol padarytas nuodėmes. Antra, per gerą savaitę pasitikrini savo nervų bei savo santuokos tvirtumą. Ir trečia, tavo dienų ir naktų netemdo jokie baisios diagnozės šešėliai. Ir vien tai yra didžiulė laimė.

Norite papasakoti savo istoriją? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Liga“.

Šaltinis
Jurbarko miesto ir rajono laikraštis „Mūsų laikas”
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (66)