Vaisingumo klinika jokių išsamių tyrimų neatliko, jokios konkrečios priežasties nenustatė, atrodo, net ir nesistengė jos ieškoti. Kadangi ilgiau nei metus nepavyko pastoti, tiesiog iš karto pasiūlė atlikti inseminaciją (spermos sušvirkštimas į gimdą). Jų buvo net 4, su šiokiom tokiom pertraukom, nes psichologiškai tai buvo tikrai labai sunku tiek man, tiek vyrui, be to, kiekvienai procedūrai tekdavo pataupyti. Inseminacijos buvo nesėkmingos, nors gydytojai visada kartodavo, kad viskas tiek pas mane, tiek pas vyrą tobula...
Vis kildavo klausimų, kaip gali būti tobula, bet nepavyksta... Prašėm papildomų tyrimų, nes bet kokiu atveju norėjosi žinoti priežastį, ją pašalinti ir patiems susilaukti kūdikio, bet gydytoja nekreipdavo dėmesio ir nesigilino, vis minėjo, kad jei po tiek laiko nepavyko, tai nepavyks ir jei po inseminacijų nepavyks, tada apie dirbtinį apvaisinimą reiktų galvoti. Išvada: po 4 inseminacijų susidarė toks įspūdis, kad tai buvo „pinigų plovimas“. Mus iš anksto perspėjo, kad reikės ne mažiau kaip 4, taip yra praktiškai visoms poroms.
Atrodė, kad skatinamieji hormoniniai vaistai būdavo skiriami bet kaip, jei labai blogai buvo praeitą mėnesį, tai kitą mėnesį skirdavo „pabandyti“ kitus... Kaip niekad nevartojusiai jokių hormoninių vaistų buvo psichologiškai labai sunku, viskas erzindavo... Ne tik namie santykiai pablogėjo, bet ir darbe būdavo sunku... Po procedūrų teko 2 metus stiprinti ir atstatyti organizmą ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Dėl vartotų vaistų atsirado ginekologinių problemų.
Visuomenė į nevaisingas poras, nors jų tikrai nemažai, žiūri kaip į ligonius. Nesinori susitikti su draugais, kurie turi vaikų, o ir jie atsiriboja, nes galvoja, kad nemylim vaikų ir todėl nenorim patys susilaukti. Artimieji taip pat vis „glosto pilvą“, ir klausia, ar dar ne? Ir tai būna vakaro tema. Dėl to taip pat stengiesi atsiriboti nuo šeimos ir kuo rečiau susitikti. Darbe visi taip pat seka kūno, mitybos pokyčius, diskutuoja, kas negerai, nesiūlo naujų pareigų, nes va, alga pakils, tai išeisi į dekretines atostogas. Naujo darbo paieškos taip pat nesėkmingos, nes jau ne vienerius metus esu ištekėjusi, be vaikų, tai galvoja, kad įsidarbinusi po pusmečio irgi išeisiu į dekretines atostogas... Taip ir susiklosto pakankamai sudėtinga situacija.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame jus išsklaidyti tylą, kuria dažnai apsiginkluoja žmonės, patyrę, ką reiškia nuolat girdėti skaudžius giminaičių ir draugų klausimus apie atžalas, ir pavargę nuo milžiniškų išlaidų, skiriamų vilčiai susilaukti vaiko.
Pasisakykite ir pasidalinkite su tais, kurie nesupranta, ką reiškia ši bėda ar gėdijasi apie ją kalbėti – kiek jums kainavo dirbtinis apvaisinimas, su kokiomis bėdomis susidūrėte, kas turėtų pasikeisti Lietuvoje, kad su šia bėda susidūrusiems būtų lengviau?
Jūsų minčių lauksime el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vaikas“ – jomis galite dalintis ir spausdami pilką mygtuką žemiau. Anonimiškumą garantuojame.