Mane lygiai taip pat kvailino. Sakė, kad ruošiasi skirtis, bet reikia tinkamos progos. Kad ir kokia neva ji žiauri, jam vis tiek gaila ją palikti, nors jie jau seniai negyvena santuokinio gyvenimo, laiką leidžia atskirai ir pan. Be to, neva ji kažką sau gali pasidaryti ir t.t.. Manęs tuo metu tai nestebino, nes, anot mano brangiojo, ji juk buvo tikrąją to žodžio prasme nesveika.

Aš, žinoma, būdama gera ir naivi, visaip bandžiau jam padėti. Guosdavau, priimdavau į savo glėbį. Aš pati matydavau, kaip žmona jo ieško, skambinėja ir atakuoja, o jis, būdamas su manimi, tai ignoruoja. Neslėpsiu, jutau pasitenkinimą, man tai tarsi įrodė, kad jis myli mane ir jam ji nesvarbi. Tačiau, pasisukus pokalbiui apie jo skyrybas, nepasiekdavom jokio rezultato. Jis kartodavo tas pačias priežastis, o man „antros“ vaidmuo pradėjo pabosti. Norėjau jaustis pilnavertė, norėjau,kad jis būtų tik mano ir išsiskirtų. Jis sakė, kad netgi jo šeima laukia, kad jis išsiskirs, o, be to, neva papasakojęs jiems ir apie mane. Tai dar labiau sustiprino mano tikėjimą... Veltui.

Kaip ir kiekvienas melas, mūsų romanas išaiškėjo. Apie tai sužinojo jo žmona. Ji daug nedaugžodžiavo, bet pasakė tiesiai ir taikliai. Tai buvo nemaloniausias mano pokalbis, kitaip tariant, meilužės ir žmonos pokalbis, patys suprantat... Tačiau aš jai dėkinga, ji atvėrė man akis ir suteikė pamoką visam gyvenimui – neprasidėti su įsipareigojusiu vyru. Pasirodo, visą tą laiką jis žaidė dvigubą žaidimą...

Jis pas mane atbėgo ne dėl to, kad žmona bloga, o dėl to, kad žmona pati buvo pasiūliusi skirtis, neapsikentusi jo nuotykių. Kitaip tariant, aš galėjau tapti nebent gelbėjimosi ratu. Tačiau tada, kai žmona sužinojo apie mus, jie nusprendė bandyt atgaivinti santuoką. Tačiau labiausiai man įstrigo jo žmonos žodžiai, kuriuos siūlyčiau išgirsti kiekvienai. Jei vyras norės skirtis, jam nebus svarbu niekas – vaikai, pinigai, užgyventas turtas, aplinkinių nuomonė ar juolab jo žmona. Jei norės, jis išeis tą pačią minutę. Ir tą minutę man buvo gaila ne jo išdidžios žmonos, kurią jis apgaudinėjo, o pačios savęs... Jis visaip bandė ją apsaugoti, slėpė. O aš juk viską žinojau ir aklai tikėjau migla, beriama į akis.

Taigi brangios moteris (ir vyrai), turėkit nors lašelį orumo ir savigarbos ir nedarykit tokios klaidos. Tokie santykiai į nieką neveda ir kažin, ar ateityje būna laimingi. Jei šeimoje kažkas negerai ar meilės nėra, žmonės skiriasi, o ne ieško kažkur atgaivos. Jei taip elgiasi, vadinasi, jie dar nepasirengę skirtis. Tai ar jūs norit tokio pasimetusio žmogaus, dvejojančio dėl pasirinkimų, ar juolab norit būt šeimos ardytojais? Atsiminkim, ant svetimų pelenų pilies nepastatysi.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Meilės trikampis – tikriausiai sudėtingiausia figūra santykiuose. Į jį įsipainiojus sunku nenudegti, tenka rinktis – pamiršti mylimą žmogų ir oriai atsitraukti, ar paminti savo principus, o gal net ir nešioti meilužės ar meilužio etiketę. Deja, tokioje situacijoje sunku likti neapkalbėtam – kiekvienas meilės trikampio dalyvis turi savo versiją, ir ji vieną iš dalyvaujančių paverčia kone monstru. Pažįstamas jausmas? Tuomet prašome pasidalyti savo istorija.

Patarkite tiems, kurie į jį įsivėlė, kaip nenudegti, laiku pasitraukti ir kokių ženklų paisyti! Dviems jūsų padovanosime puikius prizus – po pasirinkto DELFI grupės žurnalo 3 mėn. prenumeratą!

Laimėti galite savo istoriją siųsdami el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Trikampis“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.