Jis vyko prieš kokius šešerius metus. Tada man buvo 23 metai – tai buvo metai, kai buvau išsiskyrusi po rimtos draugystės ir laimės pradėjau ieškoti internete. Būta visokių pasimatymų, kol atėjo tas lemtingas vakaras, kuris mano atmintyje įstrigo visam gyvenimui.

Buvo žiema. Nepamenu, kiek laiko bendravome žinutėmis, gal apie mėnesį. Ir štai vieną vakarą susiskambinome ir nutarėme susitikti. Iš bendravimo vaikinukas man visai patiko, ir nuotraukos gražios buvo...

Ir štai mes susitikome kavinėje. Pasisveikinu ir prisėdu prie staliuko. Keistokas jis man pasirodė, jo elgesys buvo kiek neįprastas... Galvojau: nejaugi išgėręs atėjo? Kalbamės, pasakojame vienas apie kitą, ir štai jo pokalbis pradėjo krypti į savęs gailėjimo temą. Kažkas panašaus: „Aš čia toks, bet argi tu žiūrėsi į mane, man būna taip ir taip, bet tau aš nepatiksiu...“

Aš vis jam sakau, kad jis klysta, kol galiausiai nustoju tai daryti. Po to jis prisipažino, kad prieš ateidamas su draugu išgėrė 0,5 l stipraus alkoholio, kad atsipalaiduotų po darbų. Galvojau: opa pa, tai štai, kodėl tu man atrodai keistas. Po to kavinėje jis dar išgėrė kelis bokalus alaus. Valandėlę kitą pasėdėję nusprendėme skirstytis. Bet pakilus nuo stalo pamačiau, kad žmogeliui nuo išgerto alkoholio kiekio truputį kojos pradėjo neklausyti. Išsiaiškinau, kad jis ne per toliausiai gyvena nuo tos kavinės. Širdis neleido jo tokio vieno paleisti, juk lauke žiema ir labai slidu.

Einame šaligatviu, jis vis paslysta, bet nekrenta, todėl įsikabinu į jo parankę. Galiausiai aš jo neišlaikau. Mano ranka išslydo ir jis griuvo tiesiai veidu į grindinį. Man net karšta pasidarė. Padėjau jam atsikelti, o jo veidas – visas kruvinas. Mintyse ir keikiuosi, ir meldžiuosi...

Nelaimėliui, ko gero, lūžo nosis.Vis šluostydamas kruviną nosį kažką man kalbėjo, bet aš nepamenu nei vieno jo žodžio, nes neklausiau, galvojau, kaip greičiau pabaigti šią kelionę ir dumti greičiau namo... Ėjome per kiemus, kuo tiesiau, jis sakė, kur reikia eiti. Štai prieiname jo namą. Galvoju, tegu eina pats toliau, bet nelabai patikimai pasirodė jo būsena. Na, gerai, galvoju, tiek jau to, palydėsiu iki namų. Liftu užvažiuojame iki jo aukšto. Jis skambina i duris. O tarpdury pasirodo jo mama. O dieve, galvoju, tik to betrūko! Skradžiai žemėn imk ir prasmek! Turbūt aišku, su kokia reakcija ji įstūmė savo sūnų i namus...

Sparčiu žingsniu šalinausi iš tos vietos, norėjau greičiau atsikratyti visų negerų įspūdžių, greičiau namo, šiltos arbatos ir ramiai pailsėti nuo tokio įtempto vakaro, o gal greičiau nuo tokio pasimatymo. Iki šiol, kai tik prisimenu tą pasimatymą, mane užlieja tos dienos nemalonių jausmų lavina – irzlumas, gėda, nerimas, baimė...

Ačiū ponui Dievui ir likimui, kad tokių pasimatymų daugiau nebuvo...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Prašome jūsų – papasakokite apie keisčiausią Jūsų pasimatymą. Pasidalykite su vienišiais patirtimi, į ką reiktų atkreipti dėmesį prieš einant į pirmą pasimatymą, ir paguoskite tuos, kurie mano, kad jų pirmas pasimatymas buvo pats prasčiausias!

Vienam Jūsų padovanosime Andriaus Užkalnio knygą „Užkalnio kelionės“!

Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pasimatymas“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.