Šiaip neįprasta ir nereikia kasdien kalbėti apie mirtį. Ji pati primins apie save... Tik vyresni, ligų kamuojami žmonės vis dažniau apie tai susimąsto. O jauniesiems – kas? Jie neįsivaizduoja, kas tai yra mirtis. Jie gyvena taip, tarsi visuomet bus jauni. Tarsi nemirtingi. Ir tai natūralu. Kol mirtis nepažvelgia iš labai arti jiems į akis. Gal tamsią naktį, skriejant greitkeliu, iki galo nuspaudus greičio pedalą... Gal paskendus klampiam svaigalų liūne... Kai greta nebebus stiprios, draugiškos rankos, kuri padėtų iškilti, tvirtai įsikibti į gyvenimą. Juk kiek pavojingų žabangų tyko jauno žmogaus jo kelyje. Negi suskaičiuosi? Negi apsaugosi jo kiekvieną žingsnį?
Tik poetai ir filosofai tariasi nebiją mirties. Neva su ja galima susidraugauti. Žinomas poetas ir vertėjas, Jeilio, JAV universiteto, profesorius Tomas Venclova viename savo eilėraštyje sako: „Mane ištiko amžiaus vidurys/ aš gyvenau, bet mokiausi nebūti. / Mirtis man buvo lyg šeimos narys / užėmusi didesnę dalį buto...“ Štai kaip gražiai poetas moka „susidraugauti“ su mirtimi. Truputį būtų baisoka visuomet jausi šalia mirtį. Tik ne poetams.
Daugelio kitų profesijų žmonės taip pat kasdien vaikšto „peilio ašmenimis“. Tai ir gaisrininkai-gelbėtojai, ir sportininkai – lenktynininkai, alpinistai... O tie, mano minėti, skęstantys svaigalų liūne arba kriminalinio pasaulio atstovai – negi jie gyvena? Jie tik egzistuoja. O tas mano mėgstamas autorius, senovės Romos filosofas L.A. Seneka, tvirtina: „Klystame galvodami, kad mes mirsime kažkada... Mes mirštame kiekvieną dieną.“ Išties, aiškiau nepasakysi. Dalelė mūsų, ir galbūt ne pati blogiausia, kasdien numiršta. Tik mes to nejaučiame. Gal mato kiti..?
Tačiau baisiausia ne tai, kas neišvengiama, užprogramuota prigimties mūsų genuose... Baisiausia, kai žmonės patys žaidžia su mirtimi, nemoka branginti tos nuostabios dovanos, kurią mums dovanojo gamta. Juk milijonams naujų, jau užmegztų gyvybių neleidžiama gimti, išvysti tą gražų pasaulį, motinos veidą...
Keistas tas intelektualų, menininkų požiūris į žmogaus mirtį. Kažkada jaunas austrų kompozitorius, Gustavas Mahleris, būdamas dar tik 19-os metų, rašė: „Karščiausia džiaugsmingo gyvybingumo liepsna ir kartu pragaištingas mirties ilgesys; abi nuotaikos pakaitomis karaliauja mano širdyje.“ Jam antrina mano jau cituotas L.A.Seneka, lygindamas žmogaus gyvenimą su žibintu: „ Argi žibintui geriau, kai jis šviečia, negu kai būna užgesinamas?“ Žibintui gal ir tas pats. Bet žmogui – ne. Nes mes kiekvienas norime kuo ilgiau, kuo ryškiau šviesti, nenorime būti „užgesinti“ pirma laiko.
Bežiūrint į vėjo plaikstomas žvakių liepsneles ir nušvitusius, susikaupusius žmonių veidus, tarsi ir supranti, ką jie galvoją. Tą patį, ką ir tu. Ir vėl prisimeni poeto R.Graibaus eilių posmelį: „... vis laikas tavo pastatytą namą griauna/ ir lyg prieš mirtį spengianti tyla/ nulaužęs dieną savo gėlę liauną/ mojuoji ja tarytum šviesele.“